Dar gerokai iki Rusijos invazijos į Ukrainą buvo kalbama apie tai, kad kainų šokas, infliacija ir iš to kylančios ekonominės ir socialinės problemos tampa krize, dar sunkesne nei pandemija.
Prasidėjus karui Ukrainoje tos krizės pagreitis didėjo, o prognozės apie ilgalaikį jos poveikį ne tik Lietuvos ar aplinkinio regiono, bet ir viso pasaulio ekonomikai tapo dar niūresnės. O kaip elgiasi Lietuvos valdžia?
Valdančioji koalicija pripažįsta, kad šis naujas iššūkis – rimtas ir į jį reikia skubiai reaguoti.
Kita vertus, vis kartojama, esą neverta panikuoti, o reikėtų dar šiek tiek palūkėti ir pažiūrėti, koks tas poveikis iš tiesų yra.
Aiškinama, kad valdžia jau ėmėsi svarbiausių apsisaugojimo priemonių dar pernai sudarydama šių metų biudžetą. Negana to, kabinetuose jau esą verda darbas kuriant naujas antiinfliacines priemones, mokesčių pertvarkas, o jų rezultatai tuoj bus pateikti. Tuo metu visi opozicijos ar Prezidentūros siūlymai vadinami parodomaisiais, kosmetiniais, o jų įgyvendinimas dar labiau apsunkintų biudžetą.
Nieko keista, kad ir prezidentas G.Nausėda, ir opozicija stengiasi pasinaudoti tokia valdančiųjų laikysena.
Prezidentūra jau praėjusią savaitę Seimui pateikė projektus padalyti ekonomiškai pažeidžiamiausiems piliečiams po 100 eurų, taip pat didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį. Pirmąjį siūlymą jį anksčiau kritikavę valdantieji atmetė, antrąjį šiaip taip vis dėlto priėmė svarstyti, tačiau paprašė Vyriausybės išvados.
Antradienį valdantieji šoko pasiutpolkę su opozicija dėl pastarosios pažertų siūlymų mažinti PVM tarifus prekėms ir paslaugoms – nuo šildymo, maisto produktų iki elektroninių knygų ir moters higienos priemonių. Vieniems siūlymams valdantieji nepritarė jau pirmoje svarstymo stadijoje, kitus buvo linkę priimti bent svarstyti.
Į opozicijos šauksmus, kad reikia kuo greičiau apsaugoti skurdžiausią tautos dalį, premjerė I.Šimonytė atsakė, kad nereikia skubėti, Vyriausybė viską įvertins ir savo žodį tars balandžio mėnesį.
Bet Prezidentūra griežtina toną. Anksčiau valdančiųjų reakciją pavadinusi veblenimu, prezidento patarėja I.Segalovičienė vėl juos aštriai sukritikavo. Pasak jos, daugelis Europos šalių jau priima po antrą ar net trečią antiinfliacinių priemonių paketą, o Lietuvos Vyriausybė kol kas yra pateikusi tik vieną labai kosmetinę priemonę – lengvatinį PVM tarifą centriniam šildymui.
Šiaip ar kitaip, akivaizdu, kad Prezidentūra ir opozicija yra teisios bent jau dėl to, kad valdantieji pernelyg ramūs šių iššūkių akivaizdoje.
Opozicijos kritikos, kuri irgi atrodo gana pagrįsta, sulaukia ir valdančiųjų atkaklumas ginant visoje šalyje įvestos nepaprastosios padėties sąlygas.
Antai Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen prieštaravo opozicijos pastangoms įsteigti specialią parlamentinę komisiją, kuri kontroliuotų, ar neperžengiamos demokratijos ribos taikant šio režimo nuostatas.
43 parašus surinkę įvairių opozicinių frakcijų atstovai vėl pakartojo pagrįstus klausimus.
Ar draudimas rinktis į mitingus, kurių tikslas būtų „pateisinti“ Rusijos karą Ukrainoje, nėra pernelyg abstraktus ir jį galima taikyti bet kokiam valdžios užsienio politiką kritikuojančiam susirinkimui?
Ar draudimai filmuoti ar fotografuoti strateginę infrastruktūrą ir karinę techniką nėra tokie patys pavojingai abstraktūs? Ar tai negali atrišti rankų pernelyg primityviai mąstančių pareigūnų savivalei, juolab kad jiems leista tuojau pat viską uždrausti net be teismo sprendimo?
Ar dar pavojingiau visa tai neatrodo ir dėl to, kad tokie draudimai ir teisėsaugos galimybės yra įtvirtintos ir žiniasklaidos bei viešosios informacijos atžvilgiu? Ar po dalgiu nepakliūva ne tik prokremlinė propaganda, turinti tik minimalią įtaką šalies viešajai erdvei, bet ir tiesiog kritiška nuomonė dėl valdžios veiksmų?
Opozicijos teigimu, šiuo metu apskritai nėra jokios objektyvios būtinybės tęsti nepaprastąją padėtį, nes net šalies specialiosios tarnybos tvirtina, kad rimtesnio pavojaus iš Rusijos ar Baltarusijos režimų Lietuvai bent šiuo metu nėra. Be to, esą ir dabar galioja aibė įstatymų, draudžiančių šnipinėjimą, priešišką propagandą ar kitokią kenkėjišką veiklą.
Todėl daroma išvada, kad valdantieji taip mėgina naudotis proga bent trumpam nuslopinti prieš juos nukreiptus protestus ir pasigerinti smukusius reitingus. Neatmestina.
Bet tikėtina ir tai, kad padėtimi nutarė pasinaudoti visada tokių galių norintys karingieji specialiųjų tarnybų ir kariuomenės propagandininkų sluoksniai, o politikai tam pritarė.
Bet valdantieji tikina, kad jokių blogų kėslų neturi, pavojaus demokratijai ar piliečių teisėms nėra, o sugriežtintos nepaprastosios padėties sąlygos esą tik leis pareigūnams greičiau priimti sprendimus.
Valdžios teigimu, didesnė problema yra tokia kritika jos atžvilgiu, nes ji kelia įtampą visuomenėje. Tik ar patys valdantieji nebus atsakingi dėl įtampos, kurią jau dabar neišvengiamai didina pavojingai į viršų kylančios kainos?
