Ukrainos politinė ir karinė vadovybė, taip pat ekspertai skelbia skirtingas prognozes, kiek gali trukti bent aktyviausioji karo fazė, – nuo dešimties dienų ar poros savaičių iki poros mėnesių ar net pusės metų.
Tačiau jie visi, kaip ir pagrindinių Vakarų valstybių žvalgybos, teigia, kad Rusijos pajėgų puolimas visomis kryptimis beveik sustabdytas.
Išties panašu, kad bent Kijevas ir Charkovas, buvę pagrindiniai Rusijos puolimo tikslai, bent artimiausiu metu tampa vis labiau nepasiekiami.
G. Nausėda apie gynybą Lietuvoje: dirbame kryptingai, kad priimtume ne tik JAV karius
Kita vertus, Rusija, regis, keičia taktiką. Šiuo metu žūtbūt siekiama perimti kuo daugiau teritorijos Donbase, kur lemiamas taikinys – uostamiestis Mariupolis. Jei šis miestas, jau dabar beveik sulygintas su žeme ir jau tik iš dalies kontroliuojamas Ukrainos, kris, gali pasikeisti padėtis visame rytiniame karo flange, kur Rusija siekia apsupti ukrainiečių pajėgas Donbase.
Maskva žūtbūt bando tai pasiekti ir tik po to galbūt padaryti taktinę pauzę rengdamasi invazijos plėtrai ir kitų pagrindinių Ukrainos miestų, taip pat ir Kijevo, blokadai bei šturmui.
Štai todėl Kijevo ir Maskvos derybos dabar tėra imitacija.
Nepaisant to, ar V.Putinui pavyks pasiekti savo tikslų fronte, karas ir jo padariniai jau visa jėga smogia ne tik abiem kariaujančioms šalims, bet ir visai Europai, net pasauliui.
Nematyti pabaigos kainų, pirmiausia degalų ir maisto, kilimui, neatslūgsta pabėgėlių iš Ukrainos srautas į Europą.
Kaip šiems ilgalaikiams procesams pasirengusi Lietuva?
Lietuvos politikai pagirtiną vienybę kol kas demonstruoja tik tais klausimais, kurie tiesiogiai susiję su šalies nacionaliniu saugumu arba padėtimi Ukrainoje. Ir tai ne visada.
Antai Seimas vieningai pritarė siūlymui didinti šalies gynybos finansavimą iki 2,52 proc., taip pat priėmė rezoliuciją, kurioje raginama neskraidymo zoną užtikrinti jei ne virš visos Ukrainos, tai bent virš humanitarinių koridorių iš Rusijos apsiaustų miestų.
Bet užkulisiuose toliau tampomasi dėl užsienio ir gynybos politikos strategijų, taip pat dėl partijų susitarimų jas atnaujinant.
Prezidentūra, nesėkmingai pamėginusi būti pagrindinė šio proceso vėliavnešė, gavusi tokį vaidmenį tik dėl užsienio politikos, mėgina iš Seimo valdančiųjų perimti ir gynybos susitarimo rengimo kontrolę.
Seimo daugumos ir Vyriausybės viršūnėse teberusena nepasitenkinimas, jog prezidentas G.Nausėda esą nedėjo pakankamai pastangų, kad Europos Vadovų Tarybos pareiškimai dėl Ukrainos narystės Europos Sąjungoje perspektyvos nebūtų tokie migloti.
Viršūnių priešprieša neslūgsta ir vidaus politikos požiūriu jautriausiame fronte – dėl didėjančių kainų, infliacijos ir galimo sunkmečio.
Prezidentūra ir Seimo opozicija jau kuris laikas pliekia valdančiuosius, kad šie atmeta kone visus jų siūlymus mažinti kai kuriuos mokesčius ar dalyti pinigus, o patys iš esmės nedaro nieko, kad kuo labiau sušvelnintų visuomenės patiriamą ekonominį šoką.
Šią savaitę Prezidentūra prikišo, kad dauguma Europos šalių jau priima po antrą ar net trečią antiinfliacinį paketą, o Lietuvos valdžia įstengė pritarti tik nuliniam PVM tarifui centriniam šildymui.
Valdantieji atsikirto iš peties.
Net premjerė I.Šimonytė, anksčiau mėginusi būti diplomatiška, nebesuvaldė nervų.
R.Danisevičiaus nuotr.
Ji ironiškai pareiškė, kad prezidentas greičiausiai pavargo nuo užsienio politikos ir sugrįžo prie kur kas įprastesnių senų pomėgių – Vyriausybės kritikavimo.
Premjerė taip pat pakartojo valdančiųjų mantrą, kad Vyriausybė tiesiog laukia naujų ekonomikos prognozių, o jas įvertinusi imsis veiksmų, kurie savo ruožtu jau parengti.
Žinoma, neliko skolinga ir Prezidentūra, atšovusi, kad dalis politikų pavargsta dar prieš pradėdami dirbti, o Lietuvos žmonės palikti vieni prieš augančias kainas.
Netrūksta politikų susikirtimų ir dėl lyčiai neutralios partnerystės įstatymo ar Stambulo konvencijos, valdantiesiems ir opozicijai kaltinant vieniems kitus, kad taip kurstoma įtampa karo fone ir dirbama Maskvos naudai.
Surandama progų pastaboms netgi kalbant apie į Lietuvą plūstančius karo pabėgėlius.
Prezidentūra konstatavo, kad dabar šio proceso organizavimo ir išteklių naštos liūto dalis tenka visuomenei ir nevyriausybiniam sektoriui.
Tai, kaip jie tvarkosi, verta tik pasigėrėjimo, džiugina ir žmonių vienybė bei entuziazmas siekiant padėti iš karo nasrų ištrūkusiems ukrainiečiams.
Susiję straipsniai
Tačiau Prezidentūra perspėjo, kad šis pakilimas, taip pat ir finansiniai pajėgumai, per kelis mėnesius ims slūgti. Tai – natūralu.
Valdantieji į tokias pastabas mėgina atsakyti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Vyriausybė pažadėjo, kad pabėgėlius į savo būstus priėmę ir komunalines paslaugas patys apmokantys piliečiai gaus kompensacijas.
O pabėgėliai, gavę laikiną apsaugą, galės pretenduoti ir į socialines garantijas, pagalbą, taip pat į socialinį būstą.
Tačiau kaip su nauja realybe bus tvarkomasi ilgalaikėje perspektyvoje, kol kas visiškai neaišku.
Juolab neatmestina, kad ilgainiui garsiau prabils ir dabar pritilę antiimigrantiškų nuotaikų kurstytojai.
O kainų krizė, kuri apskritai kels įtampą tiek visuomenėje, tiek politikų sluoksniuose, gali tik dar labiau paaštrinti ginčus ir dėl karo pabėgėlių.
Žodžiu, telieka apsišarvuoti kantrybe ir ruoštis ilgalaikiams išbandymams visuose frontuose.