Ar atvira Rusijos invazija į Ukrainą, jau tapusi tos šalies naikinimu, kaip tik ir yra toks lemiamas postūmis?
Invazijos pradžioje atrodė, kad tiek Vakarų šalių visuomenėse, tiek politinėse viršūnėse įvyko neatšaukiamas, tektoninis lūžis. Akimirksniu baigėsi diskusijos, ar reikia taikyti tik personalines sankcijas režimo atstovams, ar ir vadinamąsias sektorines, nutaikytas į visos ekonomikos dusinimą bei griovimą, nuo kurių kentėtų ir visa visuomenė. Atvirai buvo prabilta, kad galutinis tikslas turi būti visapusiška Rusijos izoliacija siekiant išprovokuoti režimo griūtį iš vidaus.
Tiesa, šis lūžis prasidėjo tik po to, kai paaiškėjo, kad Ukraina ne tik nesubyrėjo ir nebus užimta per dvi ar tris paras, o priešingai – pačios Rusijos kariuomenė ėmė skęsti savo kraujo pelkėje.
Tačiau dabar, karui baigiant savo pirmąjį mėnesį, daugėja ženklų, kad šis lūžis greičiausiai ne toks gilus, kaip atrodė.
Tiek pagrindinėse „senosiose“, tiek „naujosiose“ Vakarų šalyse vėl pagarsėjo balsai, kad ir patys Vakarai, esą beatodairiškai plėtę NATO, yra iš dalies atsakingi dėl šio karo, kad dabar svarbiausia Kremliui „suteikti išeitį“, išvengiant tolesnės eskalacijos, kad dėl visko apskritai yra kaltas vienintelis V.Putinas, o jį išauginusi ir didžiąja dalimi teberemianti Rusijos visuomenė niekuo dėta.
Pragaras Mariupolyje tęsiasi: kad netektų slėptis tarp lavonų, gyventojai patys laidoja mirusiuosius
Iš tos pačios operos ir atgiję rypavimai, kad priklausomybė nuo Rusijos naftos ir dujų yra tiesiog neišvengiama tikrovė. Taip pat baimė tiesiog tiesiai pasakyti, kad Ukraina gali tapti Europos Sąjungos nare kada nors, kad ir po dešimtmečių.
Vienas iš naivaus tikėjimo, kad tiesos momentas vis dėlto dar neatėjo, simptomų – vidaus konfliktai dėl to, ar Vakarai ir NATO turėtų uždaryti dangų virš Ukrainos.
Vakarai kaltinami bendrininkavimu su civilius žudančiu režimu, nes NATO aviacija ir priešlėktuvinė gynyba iš karto nestoja į karą su Rusijos pajėgomis ir nepradeda atominio pokerio.
Tokie kaltinimai ir apokaliptinės prognozės, kad NATO išduos ir Baltijos šalis, jei tik jas užpuls Rusija, skamba nepaisant ir regimos, ir neviešos masinės karinės pagalbos, iš Vakarų plūstančios Ukrainai.
Tačiau dera sutikti su tuo, kad groteskiškas trypčiojimas dėl karinių lėktuvų ar net priešlėktuvinės gynybos sistemų – strateginio sutrikimo išraiška ir signalas Rusijos ir Baltarusijos režimams. Tai išties gali šiuos režimus paskatinti surengti kokią nors „hibridinę“ teroristinę provokaciją prieš kurią nors NATO šalį siekiant išmėginti ribas ar tiesiog atkeršyti.
Juolab kad anksčiau ar vėliau kokios nors apimties tiesioginio karinio susidūrimo Vakarams ir Rusijai išvengti greičiausiai nepavyks. Vien dėl to, kad Kremliaus režimas mato vienintelį kelią, kuriuo ir sieks toliau eiti, – eskalaciją.
Šiuo metu galima spėti, jog Rusijos invazija Ukrainoje atsirito iki sąlyginės taktinės pauzės.
Pagrindinis Maskvos tikslas, kurio ji žūtbūt siekia kaip tik šiomis dienomis, – Donbaso uostamiesčio Mariupolio užėmimas.
Susiję straipsniai
Panašu, kad šią pirmą didesnę pergalę, nors ir su milžiniškomis aukomis, Kremlius gali pasiekti, o ją paminės dar didesnėmis nei iki šiol parodomosiomis žudynėmis. Po to gali sekti mėginimas apsupti Ukrainos karinę grupuotę Donbase ir viso rytinio šalies pakraščio atkūrimas. O jau tada – laikinas atokvėpis rengiantis Kijevo ir kitų didžiųjų miestų šturmui ir imituojant derybas.
Tiesa, derybos, net jei Kijevas ir pažadėtų atsisakyti NATO siekio, iš principo negali būti sėkmingos, nes Maskvos tikslas – ne derėtis, o kariauti.
Todėl šis karas, grąžinęs Europą jau nebe tik į geležinės uždangos, bet ir į karštojo karo laikus, truks tiek, kiek gyvuos Kremliaus režimas. Juk kai jis bus nepajėgus karo tęsti, tai reikš ir paties režimo pabaigą.