Neabejojama, kad pasaulis po šio karo nebebus toks kaip anksčiau, bus kuriama nauja tarptautinių santykių ir saugumo architektūra, o dėl to derėsis ne tik Rusija ir Ukraina, bet ir NATO bei ES šalys.
Žinoma, Lietuva dėl savo dydžio ir įtakos pasaulyje nepajėgi lemti geopolitinių susitarimų, bet savo žodį ji gali ir net privalo tarti.
Lietuvos politikos vairininkai turėtų NATO ir ES forumuose aiškinti, kokios saugumo garantijos būtinos Baltijos regionui, o tam pirmiausia būtina patiems gerai suvokti mūsų gynybos poreikius.
Kol kas politikai kalba tik apie pagalbą Ukrainai ir sankcijas Rusijai, bet negirdėti, kokie Lietuvos siekiai pasibaigus karui.
Artimiausia gera proga ateities saugumo gairėms aptarti pasitaikys jau šių metų gegužės pabaigoje, kai Vilniuje vyks iš Kijevo perkelta NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija.
NATO vėl atmetė karinio įsikišimo galimybę: veiksmų eiga pasikeistų Rusijai panaudojus cheminį ginklą
Žinoma, dėmesio centre bus Rusijos agresija Ukrainoje ir rytinio NATO sparno stiprinimas.
Nors neįmanoma žinoti, kokia tuomet bus karinė padėtis Ukrainoje, Lietuvai reikia pasistengti, kad būtų aptarta, kaip greta karinių priemonių ir politiniais susitarimais galima sustiprinti Baltijos regiono saugumą.
Dar prieš pradėdama Ukrainos puolimą Rusija ultimatyviai reikalavo, kad NATO infrastruktūra būtų atitraukta iki 1997 metais buvusių teritorinių ribų, kitaip sakant, Aljansas turėtų išvesti karius, iškelti karinę įrangą iš visos Vidurio ir Rytų Europos, įskaitant ir Baltijos šalis.
Be abejo, apie tokių ultimatumų tenkinimą negali būti nė kalbos, bet, Ukrainai gerokai aplaužius V.Putinui ragus, Maskva tikriausiai turės nuleisti pasipūtimo garą ir bus priversta derėtis jau ne iš jėgos pozicijų.
Tuomet Rusijai kalbant apie jos saugumo užtikrinimą NATO turėtų reikalauti iš Maskvos saugumo garantijų mūsų šaliai.
Suprantama, Lenkijos ir trijų Baltijos valstybių saugumas – nedaloma visuma. Vis dėlto Lietuva susiduria ir su kai kuriais specifiniais savo teritorijos gynybos iššūkiais. Daug kalbama apie būtinybę garantuoti Baltijos šalis su Vakarų sąjungininkais jungiančio Suvalkų koridoriaus apsaugą, bet gal net dar didesnę grėsmę kelia Rusijos branduolinė taktinė ginkluotė, galimai supanti Lietuvą jau iš dviejų pusių – Kaliningrado srities ir Baltarusijos.
Nėra tikslios informacijos, ar į Kaliningrado sritį jau tikrai atgabenti branduoliniai užtaisai, bet Rusija net neslepia prieš kurį laiką ten dislokavusi tokiu ginklu galinčių grasinti raketų sistemas „Iskander-M“. Jos gali smogti 500 kilometrų atstumu, vadinasi, į atakos spindulį patenka visa Lietuva ir didžioji dalis kitų Baltijos šalių teritorijos.
Lyg to būtų negana, dar ir Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka atvirai siūlo savo šalies teritoriją Rusijos branduolinei ginkluotei. Tiek tokiais užtaisais, tiek įprastomis raketomis galinčios šaudyti „Iskander-M“ sistemos jau buvo atgabentos į Baltarusiją per karo Ukrainoje išvakarėse surengtas karines pratybas „Sąjunginis ryžtas“.
Sovietiniais laikais Baltarusija buvo prikimšta ir taktinio, ir vidutinio nuotolio, ir tarpžemyninių raketų su branduolinėmis galvutėmis. Visa ši ginkluotė išgabenta iki 1996 metų, bet jai kurta infrastruktūra išliko ir ją atnaujinti neatimtų daug laiko.
Nors Baltarusijos konstitucija – diktatoriaus nevaržantis popiergalis, žengtas ir teisinis žingsnis, atveriantis rusų branduoliniam ginklui duris į šią šalį. Tai padaryta per neseniai vykusį konstitucinio referendumo spektaklį ir dabar tik nuo Rusijos priklauso, ar ji panorės atgabenti į Baltarusiją branduolinių užtaisų.
Aišku, A.Lukašenkos režimas negalėtų kontroliuoti ir prižiūrėti šios ginkluotės. Viską spręstų Maskva, todėl tik su ja NATO ir turėtų kalbėtis, kad tokių ginklų neatsirastų prie mūsų sienų.
Lietuva dabar prašo NATO kuo skubiau stiprinti priešraketinę Baltijos šalių gynybą, užsimenama, kad reikėtų kurti ką nors panašaus į Izraelio „Geležinį kupolą“.
Susiję straipsniai
Bet kariniai ekspertai kalba, kad net ir tokio lygio priešraketinės sistemos, nors ir labai sustiprintų mūsų šalių gynybą, nuo „Iskander“ arba „Kalibr“ tipo raketų menkai apsaugotų, – Izraelis sėkmingai numušinėja kone visas arabų teroristų paleistas raketas, bet jos ne sparnuotosios ir ne hipergarsinės, o primityvios, pagamintos namų sąlygomis.
Vadinasi, Baltijos šalys galės jaustis gerokai saugesnės tik jei neliks tokios ginkluotės bent 500 kilometrų atstumu nuo mūsų regiono.
Galima manyti, jog nieko čia pakeisti neįmanoma, nes tai priklausytų nuo Rusijos geros valios, o valdant V.Putinui nėra ko svajoti apie agresyvumo mažėjimą. Bet Rusijos karinės nesėkmės Ukrainoje gali priversti Kremlių su Vakarais kalbėtis taikingesniu tonu.
Baltijos šalyse nėra ir neketinama dislokuoti jokios NATO branduolinės ginkluotės. Logiška lygybės pagrindu reikalauti, kad ir rusų branduoliniai užtaisai būtų atitraukti nuo NATO rytinio sparno panašiu atstumu, kokiu Aljanso šios ginkluotės atitikmenys nutolę nuo Rusijos sienų.
Tokį požiūrį reikėtų kuo plačiau skleisti jau šiandien.