Dabar Šventojoje prisiglaudė moterys su vaikais. Jauniausiajam pabėgėliui – nepilni du mėnesiai, vyriausiosioms – per 70 metų. Visų jų vyrai bei sūnūs liko ginti savo Tėvynės.
Mes visi skaitome ir matome televizorių ar kompiuterių ekranuose, kas vyksta karo siaubiamoje Ukrainoje. Bet viena yra matyti, o kita – išgirsti liudininkų pasakojimus apie savo išgyvenimus, išgirsti šių moterų virpančius balsus.
I. Šimonytė skatina nekurstyti panikos: pripažįstu, kad informacijos apie pasiruošimą grėsmėms yra mažai
Nuo rankų savo kūdikio nepaleidžianti ukrainietė pasakojo, kad daugiau kaip savaitę su vos gimusiu vaikeliu praleido tamsiame ir šaltame rūsyje. Ir vos tik atsirado nors ir labai menka galimybė, nusprendė bėgti, nes likti gyviems šansų buvo mažai. Bėgo į visišką nežinią ir visiškai atsitiktinai pateko į Lietuvą ir Šventąją.
Kitos karo pabėgėlės taip pat pasakojo savo istorijas ir savo asmeninius išgyvenimus. Skirtingi žmonės iš skirtingų Ukrainos vietovių, o visų likimas – lyg viena kruvina ranka surašytas: bombardavimai, namų griuvėsiai, žūtys, slėptuvės rūsiuose, ilga kelionė iš nežinios į nežinią.
Anot visų Šventojoje apsigyvenusių moterų – jos bėgo ne nuo karo pavojų, o tam, kad išvežtų savo vaikus, savo anūkus ir suteiktų jiems galimybę likti gyvais, galimybę gyventi. Šios moterys – tikros didvyrės!
„Mes norime tik vieno – kad kuo greičiau baigtųsi karas. Mes norime grįžti į savo Tėvynę. Keliais šliaušim, bet kokius darbus dirbsim, bet atstatysim savo šalį, pakelsim ją iš griuvėsių“, – kalbėjo į Palangą atvažiavusios moterys.
„Ačiū už Jūsų svetingumą, už Jūsų pagalbą mums ir mūsų šaliai. Matome Jūsų bendruomenės susitelkimą ir begalinį geranoriškumą priimant mus pas save.
Bet aš nepasiliksiu... Aš negaliu pasilikti... Aš išvykstu... Aš esu medikė. Negaliu čia būti, nerandu sau vietos, kai mano gimtąjį miestą Charkovą bombarduoja.
Paliksiu čia savo vaikus ir jau ateinančios savaitės pradžioje vyksiu į Lvovą, o iš ten – į Charkovą. Aš medikė, aš ten tikrai reikalinga...“, – kalbėjo ukrainietė.
Susiję straipsniai
Graudūs pasakojimai, graudžios istorijos... Patikėkite, besiklausant jų ir man, vyrui, kaupėsi ašaros...
Ir jos, ir mes gyvename viena viltimi – kad šis beprotiškas siaubas, kad ši beprotybė kuo greičiau liautųsi. Mes visi norime taikos, deja, tos taikos kaina yra milžiniška ir kartais sunkiai suvokiama protu.