Bet kokiu atveju visa tai – neapibrėžtai ilgam laikui.
Rusijos pajėgos toliau patiria pralaimėjimus aplink Kijevą, nors trimituoja, kad pačios atitraukia kai kuriuos savo dalinius.
Tuo pat metu Ukrainos kariuomenė teigia sugebėjusi perimti iniciatyvą strategiškai svarbiuose sostinės priemiesčiuose.
Tai paskatino daugelį džiugiai skelbti, kad Rusija pralaimi.
Bet JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos įspėjo, kad tai gali būti klaidinantys rusų manevrai ir jie tikrai neatsisakė tikslų užimti ne tik Kijevą, bet ir kitus didžiuosius Ukrainos miestus.
Tiesą sakant, ir Maskva paskelbė apie svarbiausią posūkį kare – pagrindines pastangas ir pajėgas dabar nukreips Donbaso ir visų Ukrainos rytų kryptimi.
Daugelis į tai reagavo bravūriškai – esą užsimojęs žaibiškai okupuoti Kijevą ir visą šalį Kremlius patyrė nesėkmę, tad dabar desperatiškai mėgina pasiekti bent kokią nors pergalę.
Dar priduriama, kad Rusija nesugebės nieko reikšmingesnio išplėšti ir Donbase, nes jos pajėgos stipriai nukraujavo ir ten.
Šiaip ar kitaip, padėtis neatrodo tokia šviesi.
Visiškai apsuptas uostamiestis Mariupolis baigiamas lyginti su žeme ir, panašu, bus užimtas. Nebent Ukrainos pajėgos sugebėtų pralaužti blokadą iš išorės, o tai prilygtų stebuklui.
Tuo pat metu Rusija aršiai atakuoja visame Donbaso fronte siekdama užimti ar bent blokuoti strategiškai svarbiausius miestus Slovjanską ir Kramatorską.
Negana to, Mariupolio likimas, regis, gali ištikti ir šiauriau esantį Iziumo miestą – svarbų placdarmą ant kelio, jungiančio Kijevą ir Charkovą su Donbasu ir Krymu.
Žodžiu, Kremliaus karvedžių tikslas aiškus – užimti visas Donecko ir Luhansko sritis ir dar daugiau, be to, sutriuškinti daugiatūkstantinę Ukrainos pajėgų grupuotę Donbase.
Net Kijevo valdžios atstovai pripažįsta, kad Rusijos jėgos tokio masto puolimui tikrai dar nėra galutinai išsekusios, o ir pati Ukrainos kariuomenė ten laikosi iš paskutiniųjų.
Bet kokiu atveju būtent Ukrainos rytuose artimiausiu metu ir turėtų užvirti lemiami mūšiai.
Nuo to, ar ukrainiečių pajėgos ten įstengs atsilaikyti ir sunaikinti tiek Rusijos pajėgų, kad jos nebesugebėtų pulti, priklausys pagrindinių politinių procesų eiga.
Šią savaitę Turkijoje, Stambule, vyko Rusijos ir Ukrainos derybininkų susitikimas, į kurį daugelis buvo linkę žvelgti rimčiau nei į ankstesnius.
Vien dėl to, kad abi pusės buvo bene aiškiausiai suformulavusios savo sąlygas ir siekius.
Maskva pareiškė neprieštaraujanti Ukrainos narystei Europos Sąjungoje, taip pat palankiai įvertino Kijevo planą narystę NATO pakeisti „saugumo garantijų aljansu“, kuriame būtų pagrindinės NATO šalys ir Rusija.
Be to, be didelių prieštaravimų sutiktas Ukrainos siūlymas fiksuoti, kad derybos dėl Krymo ir okupuoto Donbaso turėtų įvykti per 15 metų.
Tačiau pagrindinis Kijevo reikalavimas pirmiausia išvesti Rusijos pajėgas iš Ukrainos taip ir liko pakibęs ore.
Iškalbinga, jog didžiulės pasipiktinimo bangos, kad taip esą kapituliuojama ir išduodama valstybė, kilo tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.
Nepaisant šių aistrų, vėl galima konstatuoti, kad viskas spręsis būtent fronte, o dabartinis vadinamasis diplomatinis procesas tėra dūmų uždanga ir mėginimas laimėti laiko, pirmiausia iš Rusijos pusės.
O jei Maskva sugebės atplėšti kone trečdalį Ukrainos ir sunaikinti didžiąją dalį jos stipriausių karinių pajėgų, tai bus triuškinantis smūgis visai valstybei ir pagrindas tolesnei Rusijos agresijai.
Derėtų prisiminti, kad karas jau smogė triuškinantį smūgį Ukrainos ekonomikai, kuris jai gali būti dar žiauresnis nei tas, kurį antruoju sankcijų galu kerta Rusijos ekonomikai.
Antai iki šiol smukusi Rusijos rublio vertė grįžo beveik į tą patį lygį kaip prieš invaziją, o totalinio rusiškų dujų ir naftos boikoto toliau nėra ir artimiausiu metu nebus.
Bet kokiu atveju Vakaruose vėl kilo pasipiktinimas, kad nesiimama dar ryžtingesnių sankcijų prieš Kremlių.
Taip pat konstatuota, kad Rusija savo karo mašiną gali ilgai išlaikyti vien iš savo vidaus resursų. Taigi vėl tenka grįžti prie to paties – pagrindinis susitelkusio Vakarų pasaulio kovos prieš Rusijos agresiją būdas šiuo metu yra kuo didesnė parama Ukrainai ginkluote. Juk tiesiogiai kištis į karą Vakarai toliau nenori ir nenorės.
Kaip šiame tamsiame fone atrodo viena pagrindinių Ukrainos rėmėjų Lietuva?
Taip, mūsų parama kovotojams už savo valstybę ir pagalba nuo karo bėgantiems žmonėms itin svari.
Bet šią savaitę Lietuvoje bene garsiausiai nuskambėjo karo akivaizdoje ypač groteskiškai atrodantis įvykis.
Buvęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) Seimo rinkimų sąrašo lyderis Z.Jedinskis pasiūlė Lietuvos ir Ukrainos strateginei partnerei Lenkijai išstoti iš NATO ir sudaryti „krikščionišką“ bei „slavišką“ sąjungą su Rusija.
Kilus nemažam triukšmui LLRA-KŠS lyderis V.Tomaševskis savo ištikimo politinio bendrakeleivio nepasmerkė, nes tai esą yra jo laisva asmeninė nuomonė.
Šis akibrokštas dar kartą priminė, kad panašiai kaip Z.Jedinskis mąstančių, tačiau kol kas vengiančių viešai pasireikšti politikų ar jų rinkėjų netrūksta ne tik šios partijos, bet ir kitų politinių jėgų gretose. Ar jie irgi įsidrąsins taip, kaip LLRA-KŠS atstovas, taip pat nemažai priklausys nuo karo Ukrainoje eigos.
