Tik trečdalio teritorijos netekusios Gruzijos vyriausybės iniciatyva vėl pradėta ieškoti kontaktų su Rusija. Savaime suprantama, ir dėl ekonominių priežasčių.
Rusijos gynybos ministras S.Šoigu, o anksčiau jo pavaduotojai oficialiai pareiškė, kad užbaigę pirmąjį „operacijos“ etapą pereina prie antro – Donbaso „išvadavimo“.
Nesigilinant ir tuščiai nediskutuojant, ką reiškia „išvadavimas“, akivaizdu, kad Rusija planuoja ilgam įsitvirtinti pseudorespublikose ir Mariupolyje.
Kas toliau, prognozuoti pavojinga. Nepataikymo galimybė gana didelė, net tada, kai remiamasi pačios Ukrainos įžvalgomis. Ispanijos laikraštis „El Mundo“ kovo 28 d. F.Batistini straipsnyje „Ukrainai – Korėjos scenarijus“ cituoja Ukrainos kariuomenės žvalgybos vadą K.Budanovą: „Tikėtina, kad Putinas planuoja korėjietiško stiliaus scenarijų, brėžiant liniją tarp okupuotų teritorijų mūsų šalyje ir laisvų.“
Jau rudenį buvo 700 000 Donbaso gyventojų su rusiškais pasais. 400 000 „evakuota“ į Rusiją.
Luhanske ir Donecke visiškai sugriauta pramonė. Straipsnyje pateikiamas austrų ekonomistų skaičiavimas, kad reikėtų 22 milijardų JAV dolerių regionui atstatyti.
Rašydamas šias eilutes dar nežinau, koks bus galutinis Rusijos ir Ukrainos susitarimo Stambule tekstas. Jeigu jis bus priimtinas abiem pusėms, vadinasi, ir vieni, ir kiti kai kuriais klausimais nusileis. Kurie kompromisai bus skelbiami kaip laimėjimai, priklausys nuo sprendimų pateikimo savo visuomenėms.
Kad ir kaip bus vertinama karo pabaiga, o greičiau – pauzė (žinomas posakis: „Taika – tai karas tarp dviejų karų“), rezultatas baisus. Žuvę žmonės, kariai, milžiniški sugriovimai Ukrainoje, į juodą ekonominę, moralinę, kultūrinę skylę įkritusi Rusija. Mirtinai susikibusios dvi tautos, kuriose masė giminaičių. Bet ar įmanoma iš to, kas vyksta, pasimokyti, padaryti taip, kad tai nebesikartotų?
Mano asmeninė išvada – istorijoje niekas niekada nesimokė iš praeities klaidų ir karo pasekmių.
Žinoma, įvairiai galima pasirinkti kriterijus, kas yra karas, tačiau pradedant senovės graikų konfliktais su Persija iki šių dienų pasaulyje įvyko du šimtai karų, apie šimtą pilietinių karų, o lokalių konfliktų (įvairių skaičiuotojų vertinamų kaip karai) – nesuskaičiuojama daugybė. Ir šios smurto serijos pabaigos nematyti. O juk po dviejų pasaulinių karų žmonija su valstybių politikais priešakyje turėjo dėti kryžių – daugiau jokių karų.
Deja, karai tęsiasi, tik formos keičiasi. Šia tema žinomi amerikiečių sociologai Alvinas ir Heidi Toffleriai 1993 m. parašė studiją „Karas ir antikaras“. Po 1945 m. įsivyravusios taikos autoriai išskiria šešis reikšmingus karus – Korėjos, Vietnamo, tris arabų – Izraelio karai, Persų įlankos (savo ruožtu papildykime iki šių dienų dar penkiais), taip pat 150–160 vidaus konfliktų įvairiose šalyse.
Studijoje teigiama: „Per tą laiką žuvo septyni milijonai du šimtai tūkstančių karių. O kur dar sužeisti, nukankinti, suluošinti. O civiliai?“ Iš 200 JTO narių šešiasdešimt kariavo. Iš 2340 savaičių 1945–1990 m. tik trys buvo be karo.
Knygos autoriai nepertraukiamą karų seriją apibūdina trimis bangomis – agrarine, pramonine ir šiuolaikine (postmodernia, informacine). Karų kilmė siejama su gamybos būdu, nors ne visuose siekiama ekonominių tikslų. Karų priežasčių tyrinėtojai randa įvairių karų kilimo veiksnių – pradedant religiniu fanatizmu ir baigiant įgimta žmogaus agresija.
Bet ekonominis veiksnys esą dominuojantis: „Žemdirbystė tapo karų lopšiu dėl dviejų priežasčių. Leido visuomenėms gauti produkciją ir kaupti jos perteklių, dėl ko ir buvo kariaujama. Tai savo ruožtu paskatino valstybių kūrimąsi. Tokiu būdu atsirado sąlygos reiškiniui, kuris šiandien vadinamas karu.“
Karai savo esme nesikeitė, bet kito kariavimo būdai ir formos. Pramoninių laikų karai skyrėsi nuo agrarinių „konvejeriniu“ žmonių naikinimu. Viduramžių samdinius keitė šauktiniai. Pradžia – 1793-ieji Prancūzija. Napoleonas pradėjo naujo tipo karų epochą, kuri vystantis pramonei ir naujoms karinėms technologijoms tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Europos intelektualai XX a. pradžioje tikėjosi, kad didesnė žmonių apšvieta ir ekonomikos, didėjančios gerovės raida sustabdys karus. Deja, H.Fordo frazė, pasakyta 1928 m.: „Žmonės tapo per daug inteligentiški, kad vėl kiltų didelis karas“, neišsipildė. Kaip ir po antrojo didžiojo karo politologų prognozės, kad ekonominiai karai, bet be kraujo praliejimo išstums karštuosius.
Šiuo metu plaukiame su trečiąja hibridinių, informacinių, kibernetinių, sparnuotųjų raketų, išmaniųjų tankų, bepiločių skraidyklių ir kitokios technologinės naikinimo velniavos banga. Maišosi visas spektras priežasčių: protu nesuvokiami sprendimai su pamišimo priemaišomis, ksenofobija, fanatizmas, religinis fanatizmas, neatmetant ir klasikinio ekonominio karo tikslo – užvaldyti energetinę erdvę, naftos gręžinius, dujų vamzdį ir pan.
Ar yra kokia nors nedidelė šviesa tunelio gale, kad karai, jei neišnyks, tai bent jau taps kur kas retesni?
Minimų sociologų nuomonė paprasta, bet kažin ar reali: užuot tobulinus karines priemones, reikėtų pradėti tobulinti politines, diplomatines, derybines priemones, kaip sustabdyti karus.
Gal artėjančioje naujoje pasaulio saugumo architektūroje taip ir įvyks?
