Apie situaciją karo kankinamoje šalyje D.Makarova pasakojo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“.
D.Makarova dalijosi, jog gyvenimas Ukrainos sostinėje nors ir lėtai, tačiau jau grįžta į savas vėžes – auga grįžtančiųjų į Kijevą gyventojų skaičius, gatvėse matoma jau daugiau transporto. Visgi, jos manymu, situacija gali kiek pasikeisti gegužės 9-ąją.
„Aišku, miestas buvo žymai didesnis, milijoninis, kažkada ir turistų daugiau buvo. Bet džiugina tai, kad žmonės vis dėlto grįžta, o likę stengiasi tęsti savo gyvenimą. Kas liečia gegužės 9-ąją, tai paskutiniu metu Kijeve pasigirsta daugiau sirenų, tai prieš tą dieną gal bus kažkas intensyvesnio su mūsų karo aplinkybėmis.
Na, o jei ir bus minėjimas, gal tai bus koks gėlių padėjimas, bet tai bus greičiausiai gegužės 8-ąją. Akcentuojama, kad Ukraina vis dėlto yra Europos valstybė, reikia stengtis visus šventimus minėti ne pergalės, o atminimo dieną, už žuvusius kareivius su visa Europa ir pasauliu“, – teigė ji.
Neseniai Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė lankėsi ir nusiaubtoje Bučoje – ten D.Makarova padėjo tvarkyti rusų karių suniokotas apylinkes. Pasak jos, pamatyti karo padarinius savo akimis buvo kur kas baisiau, nei per televizoriaus ekraną.
„Mes kažkuo prisidėjome prie mūsų Bučos tvarkymo, buvome ir prie cerkvės, kur buvo masinės kapavietės. Cerkvė sušaudyta iš visų pusių, toks labai keistas vaizdas – cerkvė, kaip sakoma, toks dvasios centras, o ji sušaudyta.
Matosi vietos, kur buvo laidojami žmonės – aišku, jie dabar visi išvežti ir vyksta tyrimai su tarptautinėmis organizacijomis. Vietos, kur vyko karo veiksmai, intensyvūs apšaudymai, ten yra toks siurrealistinis vaizdas, nes absoliučiai viskas sugriauta“, – dalijosi pašnekovė.
Pasak D.Makarovos, kai kuriose vietose namai stovi tiesiog sušaudytais langais, daug namų sugriauti iki pat pamatų.
„Mums, išaugusiems taikoje, labai sudėtinga suprasti ir pamatyti – viena yra tai, ką tu pamatai per televiziją, bet visai kitas jausmas, kai tai matai gyvai. Pravažiavome Irpinėje subombarduotą stadioną – kuo kaltas stadionas? Kuo jis nusikalto, ar ten irgi buvo neonacistai?
Vienu žodžiu, vyksta veiksmai, kurie yra nesuderinami nei su žmogiškumu, nei su visa civilizacijos esme“, – kalbėjo moteris.
Pasak D.Makarovos, karo nuovargį ukrainiečiai jau tikrai jaučia, tačiau vilties suteikia didvyriškai kovojantys Ukrainos gynėjai.
„Pagaunu save, kad aš klausausi tylos, ir kai ji būna per ilga, atsiranda nuojauta, kad gali būti kažkas negero. Bet viltis pas žmones yra, nes taip, kaip kovoja mūsų kareiviai, čia vyksta fantastiniai veiksmai. <...> Mes vis tiek gyvename sąlyginai taikos sąlygomis, negirdime tų nuolatinių signalų, kada tau reikia kovoti, ginti savo šalį.
Čia galima tik nusilenkti iki žemės mūsų kariams. Visa liaudis jais tiki, ir viltis yra labai didelė pas žmones, kad mes nugalėsime, ir mes turime nugalėti, padedant ne tik mūsų kariams, bet ir visai Europai, visam pasauliui“, – pabrėžė Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Visgi ji nebūtų nustebusi, jei gegužės 9-ąją, vadinamąją pergalės dieną, Rusija oficialiai paskelbtų apie karą Ukrainoje ir vykdomą mobilizaciją.
„Realiai žmonės žūsta, žūsta vaikai. Šiandien yra žuvę 228 vaikai, 408 sužeisti – čia tai, ką galima paskaičiuoti. Mūsų žmonės ir oficialios institucijos skaičiuoja, kad virš 2 tūkstančių vaikų yra tiesiog išvežti į Rusijos teritoriją.
Visko gali būti – gali būti ir mobilizacija, ir aršesni veiksmai, apšaudomos visos teritorijos. Kažkur vyksta paradai ir bus demonstruojamos kažkokios neegzistuojančios pergalės, tad mūsų niekuo nustebinti jau nebus įmanoma“, – svarstė D.Makarova.
