Kinijoje iki šiol taikomos drakoniškomis vadinamos COVID-19 valdymo priemonės, kai kurios jų pažeidžia ir žmogaus teises, kai vaikai atskiriami nuo tėvų, žmonės prievarta vežami į karantinavimosi centrus, dėl suvaržymų kai kur stigo maisto, o be šeimininkų likę gyvūnai nugaišo arba buvo nugaišinti.
Nors dėl tokios strategijos Kinija smarkiai kritikuojama, nulio COVID-19 atvejų plano Kinija bent artimiausiu metu nežada atsisakyti.
Lietuvos ambasadorė Kinijoje 49 metų Diana Mickevičienė nuo pernai metų pabaigos atšaukta į Lietuvą konsultacijoms. Mūsų šalies ambasada Kinijoje dabar apskritai dirba nuotoliniu būdu iš Lietuvos, nes kinai vienašališkai ją pervadino Reikalų patikėtinio biuru, o tokio pavadinimo, anot D.Mickevičienės, nėra nei tarptautinėje praktikoje, nei mūsų įstatymuose.
Savo ambasadorių iš Lietuvos yra atšaukę ir kinai. Neva dėl Taivano atstovybės Lietuvoje atsiradimo, bet nesutarimų priežasčių yra ir daugiau.
Dirbdama Lietuvoje D.Mickevičienė nuolat palaiko ryšį su kolegomis Kinijoje, tad išsamiai žino, kokia situacija dėl pandemijos vis dar smarkiai suvaržytoje šalyje.
– Girdime įvairių pranešimų apie tai, kokių ribojimų koronavirusui valdyti imasi Kinija. O kokią situaciją Kinijoje stebite jūs? – lrytas.lt paklausė D.Mickevičienės.
– Praėjusią savaitę Kinijos komunistų partijos politbiuras svarstė pandemijos valdymo priemonių klausimą ir prezidentas Xi Jinpingas davė nurodymus dabartinę strategiją tęsti.
Prezidentas aiškiai pasakė, kad ši pandeminė politika yra apibrėžta Komunistų partijos tikslų ir misijos.
Kinija dvejus metus sėkmingai kontroliavo koronaviruso protrūkius ir savo strategiją laiko sėkminga, tad nutarta, kad Komunistų partija turi stiprinti ideologinį darbą aiškinat apie tokios politikos privalumus ir užkirsti kelią abejonėms bei kritikai.
Užsieniečių bendruomenė, ypač verslas, reiškia nemažai tokių abejonių. Ypatingai – dėl visiškai uždaryto Šanchajaus, kuris laikomas Kinijos finansų širdimi.
Lyginant su likusia Kinija, 25 mln. gyventojų turintis Šanchajus yra labai kosmopolitiškas: ten – daug užsieniečių, ten užsienio bendrovės daug investuoja, ten yra daug gamybos bazių, tad normalu, kad tokia griežta COVID valdymo politika kritikuojama.
Bruzdėjo net patys kinai – pasitaikė Kinijoje sunkiai įsivaizduojamų protestų, susistumdymų. Negalima teigti, kad tai vyko masiškai, bet šanchajiečiai labai nenorėjo sutikti su nuline politika, kai matoma, kad virusas nebėra toks mirtinas kaip anksčiau ir, kad yra kitokių priemonių su juo kovoti, tad griežtų suvaržymų nauda tampa abejotina.
Šanchajus Kinijai svarbus ir dėl savo politinės mokyklos. Ir prezidentas Xi Jinpingas, ir kiti partijos vadai į valdžią atėjo per Šanchajų. Šis megapolis laikomas sėkmės receptu, o šanchajiečiai – šiek tiek labiau privilegijuotais. Tad, kai Šanchajuje pradedama abejoti partijos sprendimais, užduodamas tonas visai partijos politikai.
Tačiau praėjusią savaitę prezidentas Xi Jinpingas patvirtino, kad pandemijos valdymo strategija nesikeis, o problema yra ne pati strategija, bet jos įgyvendinimas ir žmonių galvose įsiveliančios abejonės. Tą patį vakarą paskelbtos tolesnio ideologinio darbo gairės.
Rudenį vyks Komunistų partijos kongresas, kuriame bus sprendžiama dėl tolesnės valstybės vadovo pozicijos ir, prognozuojama, prezidentas Xi Jinpingas bus perrinktas trečiai kadencijai.
Visus didžiuosius partijos renginius lydi papildomi suvaržymai: mėnuo iki renginio griežtinamos kontrolės priemonės – ne tik pandeminės, tad tikėtina, kad sušvelninimų iki spalio tikrai nebus, nes jie labai susiję su politiniu ciklu.
Net Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas sukritikavo pandemijos valdymo priemones Kinijoje. O tai – irgi nauja, nes iki šiol PSO dėl Kinijos laikėsi nuosaikiai. Anot PSO vadovo, nulio COVID strategija nėra tvari, atsižvelgiant į viruso elgseną dabar ir į tai, kas prognozuojama ateityje. Tačiau Kinijos žiniasklaida ignoruoja šį pareiškimą, o socialiniuose tinkluose komentarai trinami ir blokuojami.
Prieš porą savaičių Europos prekybos rūmai darė internetinį seminarą apie COVID politikos ir karo Ukrainoje reikšmę Europos verslui Kinijoje. Ten išsakyta teisinga mintis, kad suvaržymai – tik dalis problemos. Didesnė bėda ta, kad tokiomis drakoniškomis priemonėmis įgiję laiko valdyti virusą, to laiko kinai tinkamai nepanaudoja. Pavyzdžiui, revakcinacijai. Jautrių grupių, ypač senjorų, revakcinacija Kinijoje visiškai sustojusi.
– Kodėl?
– Formaliai vakcinacija Kinijoje labai didelė. Paskiepyta apie 88 proc. gyventojų. Bet visas pasaulis sako, o Kinija nenori sutikti, kad kiniškų vakcinų efektyvumas yra abejotinas.
Kinija vienintelė naudoja inaktyvuotas vakcinas. Tokios vakcinos šalutiniai poveikiai mažesni, bet ir apsauga mažesnė.
Tačiau revakcinacija vyksta vangiai, nes kinai pasitiki nulio COVID strategija, tad nesiskiepija. Išeina uždaras ratas.
Prieš kelias dienas 10 mln. gyventojų turinčiame mieste nustatytas 31 COVID atvejis ir miestas visiškai uždarytas, nes vietos valdžia taip nusprendė. Užsienio verslą tokie uždarymai labiausiai neigiamai veikia ne dėl to, kad miestai dabar uždaryti, o todėl, kad neaišku, kada tai baigsis. Šanchajus uždarytas jau 6 savaites. Na, gerai, atidarys, bet vėl bus koks protrūkis ir vėl miestas bus uždarytas. Atrodo, kad nėra vilčių, jog visa tai kada nors baigsis.
– Tačiau griežti suvaržymai daug kainuoja, juk reikia milžiniškų pinigų, kad Kinija galėtų laikytis savo strategijos. Ar Kinijos vadovams visiškai nusispjauti į kaštus?
– Kinijos vadovybė tikrai skaičiuoja, bet, sverdama kaštus ir naudą, ji atsižvelgia ne tik į ekonominius, bet ir į politinius aspektus. Kinija labai susijusi su pasaulio ekonomika – ir Jungtine Karalyste, ir kitomis šalimis, bet vis dėlto jau prieš porą metų paskelbė dvigubos cirkuliacijos teoriją, kurios tikslas – sumažinti Kinijos priklausomybę nuo išorinės prekybos ir skatinti vidinę rinką.
Nebuvo taip, kad JAV atsistojo ir pasakė, kad turime siekti nepriklausomybės nuo Kinijos. Tai – atsakas į procesus Kinijoje.
Kalbant apie COVID-19 ribojimus Kinijoje, Uhanas – tas sėkmingas pavyzdys, kai kone 10 mln. gyventojų turinčiame mieste protrūkis suvaldytas. Nežinome visko, ne viskuo galime pasitikėti, bet, kai visas pasaulis užsidarė, Kinija buvo grįžusi prie normalaus gyvenimo. Jos ekonomika atsigavo ir net augo, nepaisant to, kad iki tol du mėnesius krito.
Matyt, tikimasi, kad ir dabar galėtų taip būti. Problema ta, kad omikron atmaina yra kitokia ir, kaip teigė PSO vadovas, kai virusas elgiasi taip, kaip elgiasi dabar, tokia griežta ribojimų politika nebėra veiksminga. Bet Kinijos prezidentas įsitikinęs, kad tai, kas pavyko Uhane, turi pavykti ir Šanchajuje.
Kinijoje labai efektyvi sveikatos kodų sistema. Kiekviename telefone privalo būti sveikatos kodas, kuris tą pačią sekundę reaguoja į bet kokią su virusu susijusią grėsmę: jei tavo miesto dalyje rastas vienas atvejis, visų su užsikrėtusiuoju kontaktų turėjusių gyventojų žali kodai akimirksniu pageltonuoja ir su tokiu kodu jau nebegali net už kampo nueiti. Jei vaistinėje nusipirkai tam tikrų vaistų nuo viruso – žalias kodas irgi pasikeičia.
Toks sekimas virusą gerai valdo, bet kelia ir bėdų. Pažįstamas net su žaliu kodu negalėjo patekti į polikliniką, nes jo kodas sveikatos įstaigose buvo registruotas kaip įtartinas.
Kinijoje dirbantys užsieniečiai trečius metus negali išvykti namo, nes tai brangu, o parskridę turės izoliuotis. Per izoliaciją išskiria šeimas, nes kambariai dviviečiai. Paauglį nuo 16 metų kelia į kitą kambarį ir uždaro trims savaitėms. Kai visas pasaulis atveria sienas, Kinija lieka uždaryta.
Europiečiams tie suvaržymai atrodo drakoniški, sunkiai suvokiami, nesuderinami su elementariomis žmogaus teisėmis. Kai Lietuvoje buvo griežtas karantinas, nuolat kartojau, kad pas mus ribojimai net nebuvo rimti. Reikėjo tik šiek tiek pakentėti, daugiau drausmės, savidisciplinos. Tiesiog mūsų tolerancijos ribos suvaržymams yra visiškai kitos nei Kinijoje. Žmonės ten neturi pasirinkimo. Jie yra tiesiog uždaryti.
Pati triskart buvau karantine. Labai gerai žinau, kas tai yra, kai nei sergi, nei turėjai kontaktą su sergančiuoju, bet esi 3 savaitėms uždaromas, nes atvykai iš užsienio: išsijungi iš normalaus gyvenimo, negali išeiti iš savo kambario – ant kambario durų yra daviklis, kamera – ir negali turėti jokio kontakto. Tos trys savaitės – geriausiu atveju, jei visi testai neigiami.
Vieną iš tų trijų kartų kaip ambasadorė turėjau privilegiją karantinuotis namuose. Bet tokias išimtis gauna tik vienas kitas. O šiaip atvykėliai privalo sėdėti viešbutyje, už kurį patys ir susimoka.
– Tačiau yra ir dar viena suvaržymų pusė, apie kurią vis garsiau kalbama pasaulyje, kai dėl itin griežtų ribojimų pažeidžiamos žmogaus teisės, kai namuose uždaryti žmonės, pavyzdžiui, Šanchajuje dėl maisto stygiaus priversti badauti.
– Buvo daug informacijos apie maisto trūkumą Šanchajuje, bet niekas iš mano pažįstamų Šanchajuje dabar nesusidūrė su šia problema. Tačiau buvo tokių, kurie išsigandę pradėjo taupyti maistą. Vieni pažįstami ne lietuviai sakė valgantys tik dukart per dieną, nes nežino, kas bus toliau.
Bėdos dėl maisto stygiaus vienaip ar kitaip sprendžiamos. Bet niekas nežino, kiek visa tai tęsis? Savaitę kitą gal ir gali pasėdėti uždarytas namuose, bet, kai sėdi 6 savaites, kai tau baigiasi visi dalykai, prie kurių esu pripratęs, pavyzdžiui, kava – mažas malonumas, – kurios stygius nėra žmogaus teisių pažeidimas, bet jos nebuvimas kelia klausimų, kiek dar reikės ir kodėl apskritai privaloma taip gyventi? Juk kitos pasaulio šalys išsprendė šią problemą.
Vaikų atskyrimo nuo tėvų klausimas man apskritai nesuvokiamas, nes vaikų teises reguliuoja ir tarptautinės konvencijos, kurios aiškiai sako, kad nepilnametis negali būti atskirtas nuo suaugusiųjų. Bet pati girdėjau tokių atvejų. Pavyzdžiui, 2020 metų pabaigoje Nyderlandų ar Belgijos piliečių penkiametis vaikas paimtas iš tėvų ir išvežtas į kinų ligoninę, kur niekas nekalba jo kalba. Atsidūręs svetimoje aplinkoje vaikas tik pusvalandį per dieną nuotoliniu būdu galėjo pabendrauti su motina.
Tokie atvejai man kelia siaubą. Europos ambasados, su kuriomis koordinuojamės, ne kartą oficialiai kreipėmės į Kiniją, prašydamos tokių taisyklių netaikyti mūsų piliečiams, nes jos pažeidžia tarptautines konvencijas. Tai nebuvo išgirsta.
Teko girdėti, kad šiandienos Šanchajuje buvo užsieniečių, kuriems pritaikytos švelnesnės priemonės nei kinams, mat pandemijos reguliavimą prižiūrintys vietos komitetai turi didelius įgaliojimus ir patys gali spręsti dėl išimčių. Tačiau tada sujudo patys kinai, nes jie šventai tiki, kad į karantiną neišvežtas koronavirusu sergantis asmuo kelia pavojų visam namui ir tik dėl tokio asmens privilegijų COVID toliau plinta.
– Ar Lietuvos verslininkai turi daug bėdų dėl pandemijos politikos Kinijoje ir atšalusių dvišalių santykių?
– Girdime, kad ribojimai Kinijoje po kiek laiko turės reikšmės mūsų parduotuvių lentynoms – jos tuštės, o kainos kils. Kai milijoninius Kinijos miestus su vos keliomis dešimtimis COVID atvejų visiškai uždaro, stoja gamyba ir logistika. Juk visuose tuose miestuose yra gamybos ir logistikos centrų.
Tačiau ambasados bejėgės padėti. Kalbėjausi su vokiečiais ir jie sakė, kad uždarymas yra uždarymas – gali mojuoti kuo nori, nepadės. Tad po mėnesio kito tų uždarymų pasekmės atsiris iki mūsų.
Kita vertus, kinai stengiasi, kad išorės prekyboje nesijaustų trūkumo, tad net miestą uždarius, logistika nėra visiškai uždaroma. Pavyzdžiui, Šanchajaus uostas ribotai, bet veikia. Didesnė problema – susisiekimas tarp žemyninės Kinijos provincijų.
– Visi Lietuvos ambasados Kinijoje darbuotojai dar pernai metų pabaigoje atšaukti konsultacijoms ir dabar dirba nuotoliniu būdu. Kaip vyksta tas darbas ir ar numatoma kada nors grįžti dirbti į Kiniją?
– Kinija vienašališkai pervadino mūsų ambasadą Reikalų patikėtinio biuru, o tai – pavadinimas, kokio nėra nei tarptautinėje praktikoje, nei mūsų įstatymų bazėje. Vienašališkai taip tiesiog nedaroma. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių sako aiškiai: tokie dalykai turi būti sutarti abipusiai. Kinija pažeidė šią konvenciją.
Pakeitusi ambasados pavadinimą, su kuo niekaip negalime sutikti, Kinija ėmėsi žingsnių, kad ambasados, kaip juridinio asmens, iš viso neliktų: muitinė atsisakė tvarkyti mūsų krovinius, visos institucijos informuotos, kad mūsų tiesiog nebėra kaip juridinio asmens. Jau kitą dieną po to, kai vienašališkai pakeistas ambasados pavadinimas, navigacija Pekine mūsų adresu vedė į Reikalų patikėtinio biurą. Vienašališkas sprendimas įgyvendintas žaibiškai.
Be to, mums anuliavo diplomatinių akreditacijų korteles, nes ambasados nebeliko, tad privalėjome persiregistruoti. Jei tai darytume, vadinasi, sutiktume su tuo pavadinimo pakeitimu.
Tos kortelės – mūsų vizos. Tad žmonės, kuriems duota savaitė persiregistruoti, būtų tapę nelegalais, todėl atvyko į Vilnių, kol išspręsime tas problemas. Deja, dar sprendžiame.
Nuotoliniu būdu daugelio funkcijų negalime atlikti. Lietuvos ambasada Kinijoje rūpinosi ir mūsų šalies piliečiais Vietname, Tailande. Bet Kinija jau treti metai yra užsidariusi, tad žmonės iš tų šalių negalėjo pas mus atvykti.
Dabar jau ir pačioje Kinijoje lietuviai negali gauti paso ar konsulinių pažymų. Šeimos susilaukia vaikų, bet negali gauti jiems dokumentų. Dėl šių dokumentų neišvengiamai teks grįžti į Lietuvą. Bet dėl to – irgi didelės bėdos.
Vienu metu kentėjome visi pasaulyje, bet dabar, atrodo, Kinija vienintelė, kurios žmonės trečius metus negali keliauti. Išvykti dar pusė bėdos, bet grįžti – didžiulė problema. Prie žvėriškų bilietų kainų reikia pridėti bent trijų savaičių privalomo karantino grįžus kaštus.
Skrydžiai – irgi didelė problema. Kai kurios didelės užsienio bendrovės savo šalių piliečiams bando organizuoti užsakomuosius skrydžius, bet jie bet kada gali būti atšaukti: turi bilietą į rytojaus reisą, bet staiga tavo reisas atšaukiamas be paaiškinimų.
Dramatiški suvaržymai taikomi ir oro linijoms. Jei oro linijos atskraidina daugiau kaip penkis infekuotus keleivius, gauna baudą: du kiti skrydžiai atšaukiami. O skrydį ir taip galima rengti tik kartą per savaitę.
Kelionė į Kiniją – kaip kelionė į kosmosą. Per pastarąjį įvažiavimą į Kiniją man buvo atlikta 11 COVID testų. O dar antikūnų testas! Kinija vienintelė reikalauja antikūnų testo, kuris, po vakcinacijos, neaišku, kam reikalingas. Lietuvoje dažnai tokio testo greitai net pasidaryti negali, mat jo niekam skubiai nereikia. Susidėlioti kelionę į Kiniją – didžiulis darbas.
Bet COVID statistika Kinijoje kelia nerimą: tai vienur, tai kitur vis nustatoma po keliasdešimt naujų atvejų. Lietuvoje tokie skaičiai mums juoką kelia, bet Kinijoje tai reiškia, kad griežti ribojimai dar nesibaigs.
