Matyt, tokia ramybė buvo netikėta ir patiems charkoviečiams. Apie 1,5 milijono gyventojų turinčio miesto gatvės priminė pirmąją pandemijos bangą Lietuvoje – išvydome vos vieną kitą praeivį ir pavienius automobilius.
„Šia gatve taikos metu būtume važiavę ne mažiau valandą ar pusantros, o dabar – tuščia“ – pasakojo po miestą svečius iš Lietuvos savo automobiliu vežiojęs Pavelas Khramtsovas.
Nustebino ne tik tuštuma, bet ir mieste išvysti vaizdai – išvydome daug subombarduotų pastatų, bet jų aplinka jau sutvarkyta. Darbštūs charkoviečiai jau spėjo iškuopti duženas, išvežti okupantų bombų sudegintus automobilius, kuriais pirmomis savaitėmis buvo užtverti ištisi kvartalai.
„Charkovas – rusakalbių miestas, jokia paslaptis, kad nemaža dalis gyventojų net ir po Krymo aneksijos dar buvo nusiteikę prorusiškai. Tačiau dabar viskas apsivertė – miestiečiai nekenčia žudikų armijos,“ – pasakojo P.Khramtsovas.
Savanoryste užsiimantis charkovietis iš anksto susitarė, kad svečiams iš Lietuvos bus galima išvysti daugiau. Per blokpostus į civiliams neįžengiamus rajonus pažadėjo įleisti jo pažįstami kariškiai. Mus lydėjo ir subombarduotame mikrorajone benames kates šeriantis savanoris Jevgenijus.
Generolas surengė mainus
Vasario 24-osios naktį charkoviečius pažadino sprogimų lavina, o į miestą ėmė veržtis Rusijos kariniai daliniai. Pirmos valandos buvo sėkmingos – okupantų priešakiniams būriams buvo pavykę prasiskverbti maždaug 6–7 kilometrus į miesto gilumą.
Tiesa, čia jie ir buvo sustabdyti – okupantai sulaukė miesto gynėjų atkirčio. Ukrainiečių pasipriešinimas okupantams tapo didžiule staigmena, nes jie tikėjosi, kad po uraganinio bombardavimo užpultieji pakels baltą vėliavą.
Pirma stotelė – prie mokyklos pastato. Visiškai nuniokotame statinyje pirmąją karo naktį buvo užsibarikadavusi rusų grupuotė, kuri atsišaudė iki paskutinio gyvo kareivio.
Netrukus paaiškėjo, kad tarp žuvusiųjų buvo ir Rusijos generolo sūnus. Už žuvusiojo sūnaus palaikus generolas atidavė 15 į nelaisvę patekusių ukrainiečių karių.
Įleido į uždarą teritoriją
Šiaurinė Saltovka – labiausiai nukentėjęs Charkovo gyvenamasis rajonas, nors jame nėra nė vieno karinio objekto. Nepaisant to, į šį daugiabučiais nusėtą teritoriją nuo karo pradžios nuolat skriejo raketos, artilerijos sviediniai, minos.
Nors rusų propagandistai tikina, kad ukrainiečiai patys bombarduoja savo miestus, šio mikrorajono vaizdai niekais verčia jų melą - visi namai subombarduoti iš Rusijos pusės.
Šiaurinėje Saltovkoje iki karo gyveno kone šeštadalis didmiesčio gyventojų. Pasak vietinių, šioje miesto dalyje iki karo gyveno apie 250 tūkstančių žmonių, kurie buvo priversti palikti savuosius namus. Dabar čia – baisiomis karo žaizdomis nusėta zona, į kurią nevažiuoja nei greitoji, nei ugniagesiai.
Kelią įvažiuoti į civiliams uždarą teritoriją atvėrė P.Khramtsovo pažintys.
„Eiti galima tik asfaltu ar šaligatviais, nė žingsnio į minas slepiančius žolynus, nebandyti pakelti nė vieno daikto,“ – trumpa instrukcija, kaip privalome elgtis Šiaurinėje Saltovkoje.
Žolėje tyko mirtini spąstai
Atvažiavome prie šiaurinio pakraščio, iki miesto pabaigos apie pusantro kilometro. Pasitvirtino informacija, kad ukrainiečiai nesigynė slapstydami karo techniką daugiabučių kiemuose – nėra nė menkiausios sunkiosios technikos paliktos žymės.
Šiaurinė Saltovka pasitiko spengiančia tyla, atrodė, jog vaikštome ankstų rytą, kai dar nepabudę net paukščiai. Bombų ir sviedinių suniokoti, apdegę daugiabučiai, per išdaužytus langus plazdantys užuolaidų likučiai, pilni kiemai stiklo šukių, sviedinių skeveldrų, nuolaužų. Ant dažnos laiptinės – užrašas rusų kalba „žmonės“.
Apokaliptinį vaizdą kiek sušvelnino žaluma – medžiai jau gerokai išskleidę lapus, o po jais – sprindinė žolė. Būtent joje ir slypi didžiausias pavojus, nes iš okupantų iššautų sviedinių čia priberta pėstininkams naikinti skirtų minų.
„Pastarosiomis dienomis čia susižalojo trys žmonės, vienas jų neišgyveno, – dar kartą atidžiai žvelgti po kojomis paragino Jevgenijus ir ironiškai pridūrė. – Esame Tautų draugystės („Družby narodov“) gatvėje...“
Senolis nutarė laukti
Šiame rajone gyveno mus lydinčio savanorio Jevgenijaus tėvai, čia butą turėjo jis pats ir jo brolis. Vietoj pirmajame aukšte buvusio tėvų buto – milžiniška skylė. Laimė, žmonės jau buvo spėję išvykti.
Palydovas įvedė į vieną laiptinę. Jos nerakintos, nes nėra elektros ir spynos nebeveikia. Šiame daugiabutyje name sudegė viskas – baldai, buities technika, asmeniniai daiktai. Karščio būta tokio didelio, kad kai kur išsilydė net stiklas.
Kito apgriauto namo kieme ant suolelio sėdi vienišas senolis Levas su žurnalu rankoje. 82 metų senbuvis nutarė nepalikti namų: „Esu jaunas, palauksiu, kol viskas baigsis.“
Į akis krinta iškalbinga detalė: senolis nuo laiptinės iki šiukšlių konteinerio, ir lauke iš plytų pasidarytos laužavietės švariai nusišlavė kelią. Susikūrė bent tokią tvarkingą oazę. Ir tai nieko keisto - darbštumu pasižymintys ukrainiečiai puoselėja savo namus.
„Charkove suniokota daugiau apie trečdalį daugiabučių. Dalį dar pavyks suremontuoti, o kitus teks griauti,“ – papasakojo Jevgenijus, aprodęs išvakarėse subombarduotą namą.
Netrukus ir mums tenka spartinti žingsnį, nes tolumoje pasigirdo artilerijos pabūklų šūviai. Tiesa, į šį rajoną nebeatskriejo nė vienas sviedinys, nes Ukrainos kariai išvakarėse gerokai stumtelėjo okupantus nuo miesto.
Miške – apkasai ir šiukšlynas
Kitas mūsų taškas – miesto pašonėje buvę įsibrovėlių įtvirtinimai. Miškelyje po aukštos įtampos linija įsitaisę rusai šarvuočio ugnimi šlavė visus, kurie bandė pabėgti į Rusijos pusę ar įvažiuoti į miestą.
Iki dantų ginkluota grupuotė žuvo, kai ukrainiečių kariai šį postą apšaudė minosvaidžiu. Keli sviediniai pataikė tiesiai į šarvuotį, skeveldros išguldė 12 okupantų karių.
Išlaisvintame miškelyje ukrainiečiai rado kalną trofėjų – ginklų, amunicijos, prieštankinių raketų. Ten pat liko stovėti ir pažeistas šarvuotis. Tiesa, prireikė išminuotojų pagalbos, nes visos prieigos buvo nusėtos mirtį nešančiais sprogmenimis.
Ne vieną savaitę šiame miškelyje praleidę okupantai pavertė jį tikru šiukšlynu – nemenka teritorija sėte nusėta sausų davinių pakuotėmis, likučiais.
Su ginklu susipažino internete
Paskutinis šios dienos taškas – prieš tris dienas išlaisvinta Kutuzivkos gyvenvietė. Į ją sugrįžti neleidžiama net pabėgėliams, nes pirmiausia visą teritoriją privalo apžiūrėti išminuotojai.
Prieš kaimelį – ukrainiečių karių postas. Budintys kariai per raciją pasitikslino, ar tikrai galima įleisti svečius. Kol sulaukėme atsakymo iš vadovybės, šnektelėjome su draugiškai nusiteikusiais Ukrainos gynėjais.
Vienas karys papasakojo apie patirtį naikinant okupantų tankus. „Gyvenimas privertė visko išmokti. Kaip naudotis britų prieštankinėmis sistemomis NLAW, pamačiau internete. Puikus ginklas, jei šauni iš 400 metrų nuotolio“, – su šypsena kalbėjo karys.
Nuvažiavę į Kutuzivką, neužtrukome – kaimelis tuščias, po jį lakstė kelios vištos ir labai draugiškai nusiteikęs išbadėjęs šuo. Vieno daugiabučio kieme degė iš nuo fasado nuplėšto dujų vamzdžio besiveržianti liepsna. Greta padėtos plytos liudijo, kad šį ugnies šaltinį gyventojai naudojo maistui gaminti.
Sutikti patruliai perspėjo nenužengti nuo kelio, nes žolynuose daug paliktų minų, o kitame kaimo gale dar gali pasiekti ir rusų snaiperio kulka.
Neleido nei šerti, nei melžti
Išvažiuojant tolumoje nugriaudėjo sprogimas, bet vis tiek nusprendėme stabtelti prie buvusio galvijų ūkio. Vietiniai baisėjosi okupantais, kurie neleido karvių nei šerti, nei melžti.
Vis dėlto vieną naktį žmonėms pavyko praverti tvartų duris ir išleisti besikankinančius gyvulius. Rusai dalį gyvulių iššaudė, kūnus susikrovė į vogtus šaldytuvus ir sunkvežimiais išsigabeno.
Daliai karvių pavyko išgyventi, jos godžiai rupšnojo pakelės žolę. Tiesa, įamžinti gyvulius sukliudė vis artėjantys sprogimai. Vienas driokstelėjo taip arti, kad sulingavo žemė – teko sprukti.
Įvažiavimą į Charkovą saugančiame poste gavome leidimą pasigėrėti šio karo klasika tapusiu vaizdu – ukrainiečių traktoriaus traukiamu šarvuočiu. „Galite fotografuoti, bet nerodykit traktoriaus valstybinio numerio,“ – draugiškai perspėjo kariai.
Taikėsi į telefono signalus
P.Khramtsovas papasakojo, kad okupantai turėjo iš anksto sudarytus aktyvistų sąrašus. Išdavikai buvo įvardiję net medžiotojus, iš kurių siekta atimti ginklus.
Tiesa, rusų karo žvalgyba veikė prastai – jie Charkove bombardavo ir prieš 6 metus uždarytą naftos bazę, o desantininkus išmetė tiesiai į gyvenamąjį kvartalą. Paaiškėjo, kad okupantai naudojosi 1991 m. žemėlapiais.
Kliuvo ir miesto pašonėje esančiam duonos kombinatui – į jį taip pat skriejo mirtį nešantis ginklas. Dukart kliuvo ir miesto centre esančiam M.Gorkio parkui, sunaikintos didžiulės turgavietės.
„Buvo taikomasi į susibūrimų vietas. Ten, kur miestiečiams buvo dalijamas maistas, ėmė šaudyti artilerija. Jie greičiausiai pagal mobiliojo ryšio telefonų signalus fiksuodavo susibūrimų vietas,“ – pasakojo P.Khramtsovas.
Paskaičiuota, kad per apgultį žuvo daugiau kaip 600 civilių. Abejonių nėra, kad aukų skaičius augs, kai bus pradėta apžiūrėti gyventojų apleistas teritorijas.
Į miestą grįžta pabėgėliai
Kitą dieną, kai pasukome Kyjivo link, sužinojome, kad netoli Kutuzivkos išlaisvintoje gyvenvietėje okupantų palikti sprogmenys pražudė tris žmones. Daugiau kaip du mėnesius fronto linijoje gyvenę žmonės pakliuvo į besitraukiančių rusų paliktus spąstus – užkliudė prie granatos žiedo pririštą vielą.
Gegužės 16-ąją Charkovas atgijo: didmiestyje vėl ėmė kursuoti visuomeninis transportas. Tiesa, dalis tramvajų linijų dar neatstatytos, bet miestas ėmė atsigauti po patirto košmaro. Po poros savaičių žadama paleisti eismą ir metro, kurio stotyse iki šiol glaudžiasi šimtai žmonių.
Nuo karo bėgę charkoviečiai jau grįžta namo, nes kai kur okupantai nustumti iki pat sienos su Rusija. Mieste tapo saugiau, nes jo nebepasiekia prieš artilerija. Vakarietiškų ginklų sulaukę ukrainiečiai tapo pranašesni, nes jų pabūklai pasiekia už 40 km esančius taikinius, o rusų sviediniai skrieja iki 25 km.
Charkoviečiai patys nesupranta, kodėl Rusijos kariai su tokiu įniršiu bombardavo miestą. Kai kurie kalbėjo, jog tai kerštas už 2014 metus – Maskvos planuose buvo ir Charkovo liaudies respublika. Užkulisiuose kalbama, kad Kremlius labai dosniai sumokėjo, bet planas užgrobti milijoninį rusakalbių miestą neišdegė.
