Juk medžių sodinimo verslas, kurį įsuko R.Šimašius, daug pelningesnis ir ilgaamžiškesnis nei šaligatvių trinkelių klojimas ar net legendomis apipinto nacionalinio stadiono statybos.
Trinkeles paklosi, net stadioną pastatysi (arba ne) – ir viskas, konvejeris sustoja. O medžius sodini, jie neprigyja, paskui vėl sodini – nekyšos juk gatvėse ir aikštėse sudžiūvę strampai. Ir taip pamojuojant žaliojo kurso vėliavomis graži pasaka tęsiasi be galo.
Kad konvejeris nesustotų, kartais net žaliąjį kursą ir ekologiją tenka primiršti. Štai, regis, ekologiška transporto priemonė troleibusai, kurių katastrofiškai trūksta. Bet Vilnius vis perka net ne dujinius, o taršius dyzelinius autobusus, kurių kiti Europos miestai jau atsisako.
Kodėl? Ogi todėl, kad autobusų eksploatavimas brangesnis, jie trumpiau tarnauja nei švaresni troleibusai. Geriausias pavyzdys – trisdešimtmetės „Škoda“, dar riedančios gatvėmis, kai tokio amžiaus autobusai jau seniai nurašyti.
Bet sugrįžkime prie medžių ir čia reikėtų supeikti į sostinės mero kėdę nusitaikiusį socialdemokratą L.Jonauską. Na, nesusipratėlis, ir tiek – užkliuvo jam liepos, numarintos per Lukiškių aikštės rekonstrukciją.
Juk medžiai Vilniuje tam ir sodinami, kad anksčiau ar vėliau vietoj jų būtų pasodinti kiti.
Štai pavyzdys iš trumputės Savanorių prospekto atkarpos: iš pavasarį pasodintų likęs gyvas tik beržas, du klevai nudžiūvę. Kitoje vietoje nudžiūvę beržas ir klevas, kiti du medžiai likę.
Tad šiemet čia pasodinus septynis medžius, kitąmet teks sodinti dar keturis ir ištratinti kelis tūkstančius eurų.
Tas pat ir dėl medžių gelbėjimo. Nors jau pernai buvo aišku, kad reikalas miręs, virš Lukiškių aikštės liepų įrengė dušą, laistė sausuolius keldami vargingesnių vilniečių, neturinčių galimybės nueiti net į viešąją pirtį, pavydą.
Duskit, pavyduoliai, kaip dabar įprasta sakyti. Juk medžiai – tai verslas. Dėl jo prie kiekvienos liepos ir po dušo kabiną galima pastatyti.
