Kaunas ir visa šalis atsikratys tris dešimtmečius persekiojančios gėdos kaskart, kai žaisti futbolo rungtynių atvyksta Europos šalių rinktinės ar tarptautiniuose turnyruose dalyvaujantys klubai.
Tiek jų vadovai, tiek patys sportininkai negali patikėti, kad XXI amžiuje gainioti kamuolį tenka ant dirbtinės dangos arba bulvių lauką primenančioje aikštėje.
Galima svarstyti, kad stadiono rekonstrukcijos projektas nebuvo itin sėkmingas, mat prieš ketverius metus Kauno meras V.Matijošaitis tikino, neva darbus gali sustabdyti tik karas, ir kvietė į atidarymo šventę, kuri buvo numatyta 2020-ųjų pavasarį.
Tokius pažadus V.Matijošaitis dalijo pasirašius sutartį su Turkijos įmone „Kayi“.
Noras rekonstruoti stadioną buvo toks didelis, kad miesto vadovai 2018-ųjų rudenį tiesiog džiūgavo gavę žinią iš teismo, kad savivaldybės administracijai skirta 25 tūkst. eurų bauda už procedūrinius pažeidimus konkurso metu, tačiau sutarties su Turkijos įmone nereikia nutraukti.
Karas 2018-aisiais neprasidėjo, tačiau finansinių sunkumų užklupta Turkijos įmonė jau po kelių mėnesių buvo priversta palikti Kauną atlikusi vos 20 proc. darbų.
Turkai žadėjo stadioną rekonstruoti už 35 mln. eurų, o paskelbus naują konkursą jį laimėjusi bendrovė „Autokausta“ sąmatą padidino iki 43 mln. eurų. Atidarymo šventę teko nukelti dvejiems metams.
Kita vertus, toks vėlavimas visiškai nebaisus įvertinus aplinkybę, kad naujas nacionalinis stadionas Vilniuje statomas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Tiksliau – žadama jį statyti, o darbų pabaigą dėl visuotinio brangymečio gaubia tiršta migla.
Dėl papildomų išlaidų sielvartaujančius kauniečius galima paguosti, kad dabar skelbiant konkursą tokiems darbams Dariaus ir Girėno stadione turbūt neužtektų ir 100 mln. eurų.
Noro sutaupyti nepavyko išvengti, todėl iš pradžių numatytą fasado medienos apdailą nuspręsta pakeisti metalo lakštais.
Projektą rengęs architektas T.Kuleša tikino, kad tokius pokyčius lėmė priešgaisriniai reikalavimai – medieną esą kasmet tektų padengti specialiomis medžiagomis ir tai kainuotų pernelyg brangiai.
Turbūt specialisto skaičiavimai teisingi, tačiau visai neseniai atidaryto Birštono sporto ir sveikatingumo centro fasado apdailai naudotas būtent medis, nors šiame kurorte turbūt galioja tokie patys priešgaisriniai reikalavimai.
Galėjo paišlaidauti ir Kauno valdžia. Dariaus ir Girėno stadionas – tai ne eilinis daugiabutis ar prekybos centras, o vienas miesto simbolių. Nėra abejonių, kad medžio apdaila atnaujintą stadioną Ąžuolyno parko fone kilstelėtų į neregėtas aukštumas architektūros žinovų akyse.
Ne ką mažiau svarbu, kaip naują kūrinį įvertins ir pagrindiniai jo lankytojai – kauniečiai. Statinio išvaizda jiems emocijų kels tik pirmaisiais mėnesiais, o vėliau akys apsipras su nauju miesto akcentu.
Štai „Žalgirio“ arenos interjeras iš pradžių taip pat kėlė gausybę prieštaringų vertinimų, sklandė net anekdotai apie neva nebaigtą statybininkų darbą, o dabar niekas apie tai net neužsimena.
Dariaus ir Girėno stadiono patrauklumui didele kliūtimi turėtų tapti automobiliams skirtų vietų stoka. Jų rekonstrukcijos metu visiškai nepadaugėjo, o Ąžuolyno parke numatytos aikštelės projektas beveik nejuda į priekį.
Miesto valdžios atstovai pataria į stadioną važiuoti viešuoju transportu arba eiti pėsčiomis – štai „Žalgirio“ arenoje kartais susirenka net 15 tūkst. žiūrovų ir nieko baisaus esą nenutinka.
Lyginti stadioną su arena būtų ne visai teisinga, mat dalis žiūrovų įvažiuoja į Nemuno salą, automobilius galima statyti Karaliaus Mindaugo prospekte ir aplinkinėse miesto centro gatvėse.
Dariaus ir Girėno stadiono prieigose tokios galimybės nėra, todėl kaimynystėje įsikūrę gyventojai turėtų būti pasiruošę automobilių apgulčiai, spūstims ir net konfliktams. Bent jau pirmaisiais mėnesiais.
Ką gi, įkurtuvės siejasi ne tik su smagiais rūpesčiais, kartais prireikia laiko nusistovėti naujai tvarkai.
