Tarkime, skambiu akordu Seimas baigė pavasario sesiją – valdančiosios daugumos balsais pagaliau priimtas įstatymas, skelbiantis, kad konservatorių patriarchas V.Landsbergis buvo valstybės vadovas, kai vadovavo Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui.
Projektas į paskutinės Seimo sesijos dienos darbotvarkę buvo įrašytas paskutinę akimirką, prieš tai dar anksti rytą irgi žaibiškai surengus Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdį.
Opozicija mėgino išbraukti šį klausimą iš darbotvarkės, P.Gražulis siūlė pataisą, kuria V.Landsbergis būtų skelbiamas imperatoriumi, taip pat bandyta sugriauti kvorumą nedalyvaujant balsavime.
Bet maksimaliai mobilizuota valdančioji dauguma būtų laimėjusi jį ir viena – salėje kaip tik buvo 71 jos narys, visi balsavo „už“.
Tačiau tarsi dėl visa ko balsavime dalyvavo ir dalis opozicinių „vardanlietuvių“ – jų lyderis S.Skvernelis balsavo prieš įstatymą, keli jo bendražygiai susilaikė. Tai kitoms opozicinėms jėgoms suteikė pagrindo kaltinti Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ susitarimu su valdančiaisiais dėl valstybės biudžeto dotacijos.
Taigi nors balsavimo rezultatas buvo įtikinamas (71 „už“, 1 „prieš“, 4 susilaikė), ši procedūra vėl buvo kiaurai politizuota, o opozicija pagrasino įstatymą atšaukti, kai ateis į valdžią.
Visuomet buvo aišku, kad teisingiausias kelias bent iš dalies depolitizuoti ir išskaidrinti šį reikalą – perkelti jį į Konstitucinį teismą, kad jis pagaliau atsakytų į savo paties anksčiau atvertą klausimą: ar aukščiausias tuometis valstybės pareigūnas išties buvo ir valstybės vadovas? Bet valdantieji nusprendė nueiti įprastu keliu – išspręsti tai jėga.
Žodžiu, mūsų politinėje kultūroje tarsi ir nieko nauja. Bet štai į vasaros saulės įkaitintą areną įpuolė du prezidentai ir apsižodžiavo. O tai jau šviežiena.
Buvusi prezidentė D.Grybauskaitė jau anksčiau yra rodžiusi, kad skeptiškai vertina savo įpėdinį G.Nausėdą. Tačiau dabar šovė į jį taip tiesiai ir asmeniškai, kaip niekuomet iki šiol.
Ji paskelbė, kad būtent prezidentas, „žmogus, kuris sėdi prie Europos Vadovų Tarybos (Evt) stalo“, kalčiausias dėl to, kad Europos Komisija (EK) spaudžia Lietuvą nusileisti Rusijai dėl ES sankcionuotų šios šalies prekių tranzito į Kaliningradą.
Praėjusią savaitę EK Lietuvai staiga pateikė naujo sankcijų taikymo gaires.
Šio kol kas užkulisiuose perduoto projekto esmė tokia: ES sankcionuotos prekės iš Rusijos į Kaliningradą turėtų judėti laisvai, nes vežamos iš Rusijos į Rusiją.
Pridėtas ir vienas galimas patikslinimas – jeigu tos prekės iš Kaliningrado nekeliaus kur nors toliau.
Aukščiausi Lietuvos pareigūnai tikino, kad tai priešinga EK pozicija nei ta, kuri iki vadinamojo ketvirtojo Rusijai dėl Ukrainos puolimo taikomų sankcijų paketo įsigaliojimo buvo suderinta Vilniaus ir Briuselio.
Lietuvos valdžios viršūnėse kalbama, kad pirmiausia tai įvyko dėl Vokietijos spaudimo. Būtent Berlyną esą labiausiai išgąsdino Maskvos sukelta isterija ir grasinimai, sutapę su Vokietijos valdžios pasiryžimu siųsti į Lietuvą daugiau karių.
Bet, pasak kalbų Vilniaus viršūnėse, blogiausia, jog Berlyno raginimus kuo greičiau „deeskaluoti“ situaciją šį kartą parėmė ir Vašingtonas.
Aukščiausi mūsų pareigūnai nesiėmė viešai ir aiškiai prieštarauti tokiam spaudimui, ginčijosi tik užkulisiuose, o viešai užsimena, kad paklus EK sprendimui dėl sankcijų taikymo net jei jis nepalankus.
Vienintelė tolesnio priešinimosi galimybė, kurią svarsto Lietuva, – kreipimasis į tarptautinį arbitražą ar teismą, kad po nežinia kiek metų būtų išaiškinta, kaip turėjo būti.
Dėl to mūsų valdžia sulaukia kritikos net iš savo rėmėjų stovyklos, kad nekimba į atlapus EK.
Argumentai, kad vienai Lietuvai šokti prieš vokiečius ir amerikiečius, taip pat visą EK yra kvaila ir netoliaregiška, atmetami. Esą pavojus Lietuvos valstybingumui ir suverenumui ES yra pernelyg didelis, kad reikėtų būti atsargiems ir paisyti diplomatinio etiketo.
Būtent tai šią savaitę ir išdėstė D.Grybauskaitė, o kritiką valdžiai sukoncentravo į G.Nausėdą. Anot buvusios prezidentės, jei jau EK pateikė net neoficialių pakeitimų projektą, vadinasi, Lietuva, tiksliau, „prie Europos Vadovų Tarybos stalo sėdintis žmogus“, su tuo patyliukais sutiko.
G.Nausėda nedelsė atsikirsti. Jis pareiškė, kad D.Grybauskaitė šneka neturėdama jokios realios informacijos, be to, klaidingai priskiria sankcijų politikos sprendimus EVT.
Prezidentas ironiškai pasiūlė D.Grybauskaitei nekurpti išgalvotų istorijų pagal dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio formulę, pradedant jo garsiąja fraze „kas galėtų paneigti“.
Pasak G.Nausėdos, verčiau pastarojo nekopijuoti, nes „kopijos visada blogesnės už originalą“.
Šalies vadovas samprotavo, jog galbūt D.Grybauskaitės pareiškimais buvo „daroma kažkokia politika“, taip leisdamas suprasti, kad jo pirmtakė išties ketina grįžti į aktyvią politiką, pirmiausia remdamasi savo senais sąjungininkais konservatoriais.
Šitokio dviejų prezidentų viešo susikirtimo, ko gero, dar nebuvo.
Juk buvę ir esami valstybės vadovai dažniausiai laikėsi nerašytos taisyklės aštriai nekritikuoti vienas kito – bent jau taip, kaip, pavyzdžiui, įprasta Seime.
Tačiau dabar, kai ledai jau pralaužti, galima tikėtis, kad bus ir daugiau išimčių iš taisyklių.
