Lietuvoje tokia yra Landsbergių pavardė. Dešiniųjų patriarchu vadinamas, o neseniai ir faktiniu valstybės vadovu nežinia kelintu bandymu pripažintas V.Landsbergis, vos praūžus Sąjūdžio bangai, iškart tapo vienu nemėgstamiausių politikų.
Nors pats asmeniškai nėra sugriovęs nė vieno kolūkio, kuo dažnai kaltinamas, kažkaip sugebėdavo įsivelti į painias istorijas su žemės kilnojimu ir senais tvarteliais.
O dar ir aštriai kirsdavo į visas puses – nuo politinių oponentų iki žiniasklaidos. Todėl, matyt, nėra ko stebėtis, kad net 60 proc. Lietuvos gyventojų neigiamai įvertino Seimo sprendimą suteikti V.Landsbergiui valstybės vadovo statusą.
Kaip ir senelis, dabartinis konservatorių vadovas G.Landsbergis irgi nėra mylimas, nors jo politiniame žodyne įžeidimų pasitaiko gerokai mažiau, o ir skandalai menkiau limpa.
Užsienio reikalų ministrą liepos mėnesį, kaip skelbia „Vilmorus“ apklausa, palaikė vos 17,8 proc. respondentų. O nepasitikėjo juo net 66,9 proc. „Vilmorus“ vadovas sociologas V.Gaidys atkapstė, kad lygiai prieš 20 metų, 2002-ųjų liepą, G.Landsbergio senelis irgi buvo toje pačioje apačioje – jo „minusas“ siekė 64,6 proc.
Rezultatas iš esmės toks pat, turint galvoje statistinę paklaidą. O be jos anūkas dar nemylimesnis nei senelis.
Viešųjų ryšių ekspertai gali aiškinti apie ministro ar ministerijos prastą komunikaciją, bendražygiai priminti globalią politinę padėtį, oponentai kaltinti arogancija ir rengti interpeliaciją, o astrologai viską suversti nevykusiai žvaigždžių ir planetų padėčiai.
Bet greičiausiai čia kalčiausia pavardė, iš viešumos nenykstanti daugiau nei tris dešimtmečius.
Tiesa, pavardės prakeiksmas, ko gero, galioja tik pasukusiems į politiką.
Antai Vytauto sūnus, o Gabrieliaus tėvas V.V.Landsbergis stato žiūrimus filmus, kuria dainas, rašo vaikams ir paaugliams patinkančias knygas apie pelytę Zitą ar Rudnosiuką.
