Kardeliai rugsėjo 1-ąją – kam jie? Bet jų reikia: taip sakė tėvai, nes visi neša gėles, tai ir tu neši, nes juk šventė.
Kam šventė? Mokiniui? Nejuokaukite. Nė vienas normalus vaikas nelaukia rugsėjo 1-osios. Normalus vaikas laukia naujo telefono.
Žinote, kodėl? Todėl, kad telefonas – tai galimybė ir gebėjimas daryti tai, ką nori.
Telefonu gali bendrauti su žmonėmis, kurie tau įdomūs. SMS žinutėse yra simboliai ir paveiksliukai, kuriuos nori naudoti. Telefonu gali fotografuoti ar filmuoti tai, ką nori.
O mokykla bruka tai, ko nenori ir ko tau nereikia.
O jei pasakai, kad nenori, pradeda pamokslauti: „Ar manai, kad gyvenime viskas bus taip, kaip tu nori?
Gyvenime niekada nebūna taip, kaip tu nori. Nereikia pratintis prie to, ko nori. Reikia pratintis prie to, kas reikalinga. Yra žodis „reikia“.
Nevalia žiūrėti, ko nori, – nebūk išlepęs.
Nesipratink valgyti skaniai, o kas bus, jeigu bus karas, kaip išgyvensi? Nesirink vien tų knygų, kurios tau patinka, rinkis tas, kurių nenori.“
Šiais laikais žmonės rado naują tokių nesąmonių paaiškinimą: „Išeik iš komforto zonos.“ Kodėl? Aš noriu būti komforto zonoje. Žmonės tam ir išlipo iš medžio, kad gyventų komforto zonoje.
Mano vaikystėje žurnaluose, kuriuos skaitydavo mama (gal „Tarybinė moteris“, o gal „Švyturys“), buvo visokių senų marinuotų sveikatintojų straipsnių, kuriuose buvo aiškinama: „Žmogus nuolatos turi būti alkanas ir šiek tiek sušalęs.“
Tai jūs ir būkit ir sušalę, ir badu stipkit, jeigu jums patinka. Iš šito mąstymo ėjo pedagogikos mokslai.
Kas nieko nesugebėjo, ėjo mokytis į pedagoginį – ten visus paims. Veikė atvirkštinė selekcija: jei kas nemoka džiaugtis, yra bambeklis, surūgęs, moralizuotojas – pirmyn į mokyklą nuodyti kitiems gyvenimo.
Nepatinka, negerai? Tylėk. Gerbk mokytojus. Suaugę pasakė, ir šventa.
Paaugsi, galėsi šnekėt. Dar per mažas esi, kad savo nuomonę turėtum.
Nedrįsk, neaiškink, neklausinėk, nedraskyk akių.
Ar kada nors matėte, kad naujas telefonas arba planšetinis kompiuteris nuolatos jums sakytų, kad negalima, neklausinėk, tylėk, nenervink, dar per mažas esi? Arba kad per sunku, arba už ką man toks gyvenimas?
Kodėl mokykla ir pamokos negali būti kaip naujas telefonas? Todėl, kad nesugeba.
Mokykla yra nyki, buka, pamokslaujanti, bambanti ir kasdien sakanti, kaip viskas blogai. Štai jums vaizdelis iš mokyklos: buvo kontrolinis darbas, po kelių dienų mokytoja sako, kad gerai parašėte, BET LABAI NESIDŽIAUKITE, nes po dviejų savaičių bus naujas kontrolinis, tai cypsit.
Sadistė džiūgauja, kad greitai vaikučiams bus blogiau.
Mokykla vaikui yra kaip prakeiktas tėvų sodas (anksčiau vadinosi kolektyviniu sodu), į kurį vaikas velkamas prieš jo norą, nors jis nenori nei lysvių, nei suknistų agrastų, nei serbentų, nei jokio kitokio velnio, jam skaniau burgeris. Jis to sodo nenori matyti niekada.
Taigi rugsėjo 1-oji yra jokia šventė, tai tiesiog diena, kai tėvai prispiria vaikus apsimesti, kad jiems patinka ši kankinimo ir asmenybės gniuždymo įstaiga.
Lygiai taip pat kalėjime galima sugalvoti šventę, kai visi kaliniai eis ir teiks dovanas prižiūrėtojams, sakys eilėraščius, padainuos ir visaip rodys, kaip jie džiaugiasi gyvenimu kalėjime ir jo tvarka.
Mokykloje jau nuo pirmosios mokslo metų dienos prasideda tai, ko niekam nereikia: beprasmės ir valdiškos mokytojų kalbos, kurios neįdomios net patiems pedagogams, kažkokie skambučių zvanijimai ir eitynės, kai vyresniųjų klasių mokiniai veda pirmokėlius, dar išlenda direktorius ir kažką vapa apie tai, kaip šiandien jūs žengiate pirmąjį žingsnį mokslų keliu.
Beveik iškart sugenda mikrofonas, iš džeržgiančių garsiakalbių groja muzika, kuri įdomi nebent mokymo dalies vedėjai, ant kurios raukšlėto ir mėšlo kandusio veido, tokios Pirčiupio motinos, parašytas nevykęs šeiminis gyvenimas ir nuolatinė kančia, kurią ji kaip galėdama kasdien neša jaunajai kartai.
„Ne visi mokytojai tokie“, – girdžiu gailiai cypiant pasipiktinusius kritikus, brukančius pastabą, kad štai buvo kitokių mokytojų, kurie „mokino įdomiai“.
Pirmiausia tai mokė, o ne mokino, ir tai, kad būdami brandaus amžiaus nesugebate rašyti be klaidų, tik parodo jūsų mokslų kokybę.
Antra, aš ir nesakau, kad visi mokytojai tokie, bet kažkodėl kritinę masę sudaro būtent šitie gyvenimo džiaugsmo žudikai.
Prieš kurį laiką mano draugas Algis Ramanauskas viename portale parašė tekstą, kuris (atrodo) jau uždraustas: atmintinę mokiniui, kaip priešintis diktatūrai ir smurtui mokykloje, su savigynos ir būtinosios ginties patarimais ir išaiškinimais, kaip pabauginti pedagogą.
Geras buvo tekstas, žinoma, surūgusios ir piktos pedagogės jį apskundė visiems, kam tik įmanoma, nes pažino save. „Turbūt tau labai blogai buvo mokykloje, Užkalni.“
Nepasakyčiau. Pirmiausia aš labai gerai mokiausi, nes buvau gudrus, puikiai viską prisimindavau, kontroliniams ir egzaminams niekada nesiruošdavau, nes jeigu ir kažkas nepavykdavo, jokių pasekmių nebūdavo, tėvai net nežinojo (ir gerai, kad nežinojo), kokia mano programa, kokios užduotys ir ką man reikia daryti namų darbų.
Anksti išmokau užsiimti tuo, kas man smagu.
Tiesa, po aštuonių klasių tėvas liepė eiti mokytis architektūros į tuometį statybos technikumą, nes mokykloje, jam atrodė, man buvo „per lengva“.
Bet ir ten blogai nebuvo. Apskritai blogai nebuvo nei mokykloje, nei technikume, nei universitete, nes mokėjau gintis ir daryti savo, o ne prisitaikyti prie reikalavimų ir nenuolaidžiauti visokioms rėksnėms ir pusgalvėms.
Galėčiau čia iškedenti kelias pavardes iš tuometės Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos Vilniuje, bet to nedarysiu – nei biologijos mokytojos, kuriai trūkdavo filmas ir ji žviegdavo ant klasės mergaičių „tylėt, varnos, išsigimėlės jūs, vėplos!“, nei pirmosios mokyklos komjaunuolės matematikos mokytojos, kuri nesugebėdavo mano (ir kitų) pavardžių perskaityti ir jas iškraipydavo, nei tų suluošintų baidyklių, kurios mokinių nešaukdavo vardais ir pavardėm, o vadino numeriais iš klasės žurnalo.
To nedarysiu, nes esu humaniškas ir teisingas, o daugelis tų pedagogų jau išėję gyvenimo atostogų visam laikui ir šiuo metu velnius moko pragare antrosios kirčiuotės paslapčių (šėtono dialektu).
Eina ketvirtasis laisvės dešimtmetis, o mokykla tebėra ta pati disfunkcinė organizacija, kuri moko to, ko niekam nereikia, ruošia ne gyvenimui, bet egzaminui, visiškai nesidomi tuo, kas mokiniui įdomu, ir su užsispyrimu varo savo – jei kas nepatinka, tylėt ir gerbt.
Jei ir būna mokytojų, kurie dirba gerai, juos labai greitai suėda pilkas paklusniųjų ir agresyviųjų žiurkių kolektyvas, kaip tą mokytoją, kuri per karantiną dėstė nuotoliu iš Maldyvų, ir net nemokėjo jai paaiškinti, ką ji darė blogai.
Bukas ir piktas, įsikandęs taisyklių visada jaučia pavydą laisvam ir gyvenančiam savo galva.
Būtent todėl manęs nevirškina šimtai tūkstančių mano skaitytojų, nes jie negali suprasti, kaip galiu gyventi su dideliu džiaugsmu iš rašymo ir valgymo restoranuose bei kvepalų uostymo.
Todėl visiems mokiniams, kurie su baime laukia rugsėjo 1-osios, pasakysiu: nieko nebijokite.
Mokykla baigsis, jūsų pažymiai gyvenime nereikš nieko, o jus maitins ir džiugins tai, kas įdomu ir smagu jums patiems.
Mažiau klausykite tėvų ar mokytojų, klausykite savęs. Širdis nemeluoja.
