Dabar šis rodiklis jau pagerėjęs, bet Lietuvoje įkalintų asmenų skaičius 100 tūkst. gyventojų vis dar viršija ES vidurkį.
Šio rodiklio mažėjimą labiausiai lėmė švelnėjanti Lietuvos baudžiamoji politika, kuri leidžia realų įkalinimą keisti alternatyviomis bausmėmis, taip pat plačiau taikomas lygtinis paleidimas.
Tai buvo viena priežasčių, leidusių uždaryti sostinėje senąjį Lukiškių kalėjimą ir kartu pagerinti kalinimo sąlygas, dėl kurių Lietuvai teko mokėti didžiules kompensacijas nuteistiesiems, laimėjusiems bylas Europos žmogaus teisių teisme.
Vis dėlto toliau mažinti kalinių skaičių gerokai trukdo tai, kad Lietuvai sunkiai sekasi išėjusius į laisvę asmenis integruoti į visuomenės gyvenimą.
Net beveik du trečdaliai jų pakartotinai nusikalsta ir grįžta į kalinimo įstaigas.
Dalis nuteistųjų nė nenori keistis, atsisakyti pavojingų visuomenei įpročių, susilaikyti nuo narkotikų, nesaikingo alkoholio vartojimo.
Pradėti kitaip gyventi labai trukdo ir kriminalinė aplinka, net kalinimo įstaigose norintys atsikratyti senų įpročių susiduria su kitų kalinių spaudimu.
Niekada laisvės nepraradusiems žmonėms sunku ir įsivaizduoti, kad daug metų kalėjusiems asmenims kalinimo įstaiga gali virsti įprastais namais, prie kurių jie tiek pripranta, kad net nesiveržia į laisvę.
Mat prarandami laisvėje būtini socialiniai įgūdžiai, su nuteistaisiais nutraukia ryšius artimieji, o visi draugai – iš kriminalinio pasaulio.
Nuteistiesiems padedantys socialiniai darbuotojai pasakoja, kad kai kurie į laisvę po daug metų išėję asmenys neišmano net kaip atsiskaityti už važiavimą viešuoju transportu, nežino, kaip elgtis parduotuvėse.
Be to, jie nežino ir kokios pagalbos gali tikėtis, kur dėl jos kreiptis, kaip susitvarkyti dokumentus.
Žmonės prie permainų pratinasi pamažu ir gali nė nepastebėti, kaip keičiasi gyvenimas, o asmenys, išėję į laisvę, pavyzdžiui, po dešimtmečio, jau neatpažįsta jiems anksčiau įprastų vietų.
Socialiniams darbuotojams jie prasitaria, kad jų miestas visiškai pasikeitęs ir net žmonės apsirengę ne taip, kaip jie prisimena.
Bene labiausiai kalėjusių asmenų padėtį apsunkina tai, kad dažnai jie neturi kur prisiglausti, nors siekiantys išeiti į laisvę lygtinai nenori to pripažinti, meluoja, kad apsigyvens pas artimuosius ar draugus, pateikia net neva ketinančių juos priimti į darbą darbdavių pažymas, nors tai tik fikcija. Realybė būna kitokia.
Pasitaiko, kad net motina atsisako savo vaiką priimti į namus, išvis nenori su juo bendrauti, nes yra prikaupusi pernelyg skaudžios ankstesnės gyvenimo patirties ir netiki, kad jos sūnus ar dukra gali pasikeisti.
Bet jei tokiam asmeniui niekas nepadės, beveik neabejotinai jis vėl nusikals ir neišvengiamai sugrįš į kalinimo įstaigą.
Dalis nuteistųjų net bijo išeiti į laisvę.
Mat per ilgus kalinimo metus dalis jų būna visiškai praradę motyvaciją ką nors veikti, užsidirbti pragyvenimui ir pasitaiko, kad baigiantis bausmės laikui jie net tyčia prasižengia norėdami pratęsti buvimą už grotų.
Ši baimė gali būti tokia stipri, kad artėjant laisvei kai kuriems kalintiems sušlubuoja sveikata.
Žinoma, ne visi nuteistieji taip apsipranta su gyvenimu kalinimo įstaigose, kad nė nesiveržia į laisvę.
Daugelis dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose, ką nors dirba, net kuria meno dirbinius, bet ir jie ima labai nerimauti artėjant laisvei.
Padėti šiems asmenims pritapti prie visuomenės gali socialiniai darbuotojai.
Jie su nuteistuoju pradeda bendrauti likus metams iki bausmės termino pabaigos, o paskutinį pusmetį dirba itin intensyviai.
Socialiniam darbui kalinimo įstaigose reikia specialių psichologinių žinių ir gebėjimo jas taikyti praktiškai, nes nuteistieji niekuo nelinkę pasitikėti, labai sunkiai atsiveria, o nesukūrus patikimo ryšio su tokiais asmenimis nepavyks jų nuteikti ne žodžiais, o realiai keistis.
Išeinantiems į laisvę labai padeda socialinių darbuotojų jiems teikiama informacija, kaip tvarkyti dokumentus, gauti finansinės paramos, ieškoti darbo ir būsto.
Dėl visuomenės nepasitikėjimo nuteistaisiais jiems ypač nelengva susirasti kur apsistoti.
Socialiniai darbuotojai nukreipia juos į krizių centrus, bet tai gali būti tik laikina apsigyvenimo stotelė, dar jiems siūloma pagyventi nakvynės namuose, tačiau tai irgi ne ilgalaikė išeitis.
Tiems asmenims, kurių pastangos keistis nekelia abejonių, turėtų padėti savivaldybės – socialinis būstas jiems būtų tvirtas naujo gyvenimo pagrindas.
Vis dėlto pirmiausia reikia sustiprinti su nuteistaisiais dirbančių socialinių darbuotojų tinklą.
Kol kas jų yra tik 19 – vieni padeda pasirengti gyvenimui laisvėje pusiaukelės namuose, kiti rūpinasi priklausomybės ligų turinčiais asmenimis.
Aišku, nepertvarkius pagal Vakarų standartus visos nuteistųjų parengimo laisvei sistemos negalima tikėtis, kad dauguma jų daugiau nesugrįš į kalinimo įstaigas.
