Vargu ar galima kitaip vertinti šios apklausos duomenis, o ji, beje, dar tęsėsi Rusijai jau paskelbus mobilizaciją, todėl iš dalies atspindi lietuvių požiūrį į mėginančius išsisukti nuo karo prieš ukrainiečius rusus – turbūt dauguma žmonių mano, kad ir jų nevertėtų įsileisti.
Tai ne blaivia logika grindžiamas požiūris į rusų tautą, o labiau emocijos, kurias kursto ir politikai, kartais norėdami išpešti sau politinės naudos, ir reitingus medžiojanti žiniasklaida.
Reikia ar nereikia įsileisti nuo mobilizacijos bėgančius rusus? Mūsų valdžia pareiškė, kad šaukimas į kariuomenę nėra jų bilietas į Lietuvą, nors pripažino, jog iš Rusijos piliečių neatimama teisė prašyti politinio prieglobsčio, jei jiems savo valstybėje gresia persekiojimas.
Tačiau tai akivaizdi kiekvieno pabėgėlio teisė, antraip parodytume, kad mums nė motais tarptautinės teisės normos. Tuo metu viešojoje erdvėje dominavo požiūris, kad nereikėtų įsileisti ne tik rusų turistų, bet ir nuo mobilizacijos bėgančių jaunų vyrų, vadinasi, realiai jiems nežadamas joks svetingumas ir patekti į Lietuvą bus labai keblu.
Kitokios nuotaikos Vokietijoje – ten, priešingai nei Lietuvoje, žadama padėti bėgantiems rusams, nors rusakalbių šioje šalyje jau nedaug mažiau nei pas mus. Manau, teisūs vokiečiai, o ne mes.
Pirmiausia kuo daugiau jaunų Rusijos vyrų paspruks nuo mobilizacijos, tuo geriau bus lietuvių karštai mylimai ir nuoširdžiai remiamai Ukrainai, nors patys ukrainiečiai, degantys neapykanta agresoriams, ragina Europą į savo šalis neįsileisti jokių rusų.
Nukenčia ir Rusijos ekonomika, kai pabėga darbingi, daugiausia neblogai uždirbantys (reikia bent kelių tūkstančių dolerių norint ištrūkti net į šalia esančią Gruziją), vadinasi, paklausias specialybes turintys arba iš pasiturinčių šeimų kilę rusai.
Tokie asmenys sugebės save išlaikyti ir netaps našta juos priglaudusių šalių socialinei sistemai.
Jie galėtų net duoti naudos Lietuvos ekonomikai, nes verslas vis skundžiasi inžinierių, informacinių technologijų specialistų stoka, – reikia manyti, kad nuo mobilizacijos bėga ypač daug šias specialybes įgijusių jaunuolių.
Visuomenė bauginama, kad įsileidus šiuos rusus gresia Trojos arklio efektas, – neva į mūsų šalį pateks Rusijos specialiųjų tarnybų parengti agentai ir tik lauks signalo, kada pradėti mūsų šalies puolimą iš vidaus.
Bet ar ne juokingi tokie samprotavimai? Negi įmanoma įsivaizduoti, kad Rusija į sprunkančių nuo mobilizacijos rusų minias įterps tūkstančius savo agentų ir dar kone visi jie veršis į Lietuvą?
Žinoma, vienas kitas toks asmuo gali pasitaikyti, bet jų keliamas pavojus ne toks, kad reikėtų bijoti visų bėglių. Juk kontržvalgyba gali atsijoti įtarimų keliančius žmones, be to, mažoje šalyje nesunku pamatyti atidžiau stebimų atvykėlių neleistiną veiklą.
Kiek rimtesni atrodo svarstymai, kad geriau būtų, jei nuo mobilizacijos bėgantys rusai liktų savo šalyje ir kovotų su V.Putino režimu, bet taip nebus. Grumtis gatvėse su policija gali tik itin drąsūs, pasirengę atsidurti už grotų asmenys, o tokių visose visuomenėse labai mažai. Kita vertus, Rusijoje ir nėra juos galinčios sutelkti opozicijos.
Žinoma, turbūt didžioji dalis mobilizacijos bijančių rusų nėra Kremliaus režimo priešininkai, ko gero, nemažai jų net pritarė ar bent neprieštaravo Ukrainos užpuolimui, kol karas nekėlė jiems asmeninio pavojaus.
Bet dabar jie jau V.Putino politikos priešai, nes sabotuoja mobilizaciją, nėra nusiteikę kautis dėl imperinių Rusijos siekių.
Tokiems žmonėms pabėgus į užsienį opozicinės nuotaikos Rusijoje nesusilpnės, nes šalyje liks jų artimieji. Jie vis labiau pyks, kad dėl V.Putino karo jų vaikai negali grįžti namo.
Vis dėlto svarbiausias argumentas, kodėl Lietuva net privalo įsileisti nuo mobilizacijos ir karo Ukrainoje sprunkančius rusus, – žmogaus teisės. Šiems asmenims iš tiesų gresia ne vienų metų įkalinimas, todėl jie laikytini nuo politinio persekiojimo bėgančiais žmonėmis ir kiekvienos save demokratine laikančios šalies pareiga juos gelbėti.
