Apie besikeičiančius laidotuvių ir kapinių priežiūros papročius, lietuvių požiūrį į mirtį ir gyvenimą, Kaune aukštai užkeltą laidojimo paslaugų kokybės kartelę bei Žaliakalnyje įsikūrusios Šv.Antano Paduviečio parapijos bendruomenės kasdienybę mintimis pasidalijo parapijos klebonas Evaldas Vitulskis.
– Artėja Vėlinės. Ar pastebite, kad keičiasi lietuvių požiūris į kapų lankymą, priežiūrą, apskritai – laidotuvių papročius? – „Laikinoji sostinė“ paklausė E.Vitulskio.
– Mano kartos žmonės dar išlaikę tradiciją lankyti kapines, pagerbti mirusiųjų atminimą per Vėlines, tačiau kasdien susidurdamas su mirtimi, lydėdamas mirusiuosius į paskutinę jų kelionę vis labiau pastebiu besikeičiančias tiek laidotuvių, tiek kapinių tvarkymo tradicijas.
Mūsų kapinės tampa vis labiau minimalistinės, dažnu atveju kapas yra tiesiog uždengiamas plokšte, paliekant nedidelę vietą gyvam augalui. Žmonės siekia, kad kapui reiktų kuo mažiau priežiūros, kad pakaktų tiesiog nušluoti akmens plokštę, padėti gėlę, uždegti žvakutę. To ankstesnio išgyvenimo, kaip atrodys prieš kitus, jei mano artimųjų kapas bus nesutvarkytas, lieka vis mažiau.
– Ar reikėtų smerkti šeimas, kurios stengiasi išnaudoti vaikų rudens atostogas ir šiomis dienomis skrenda į šiltus kraštus?
– Atostogauti per Vėlines pasirinkę žmonės greičiausiai aplankys kapines šį savaitgalį arba grįžę po kelionių, todėl nemanau, kad reiktų ką nors dėl to smerkti. Labiau akcentuočiau dvasinį susitikimą, skirtą laiką atminčiai, o ne fizinį kapinių lankymą. Jei tikime anapusybe, mums svarbiau dvasinis ryšys su išėjusiaisiais.
– Tenka stebėti žmonių elgesį kapinėse: atbėgom, sutvarkėm kapą, padėjom gėlių, uždegėm žvakutę ir bėgam toliau – į kitas kapines. Ar tai turi prasmę?
– Mano kolega iš Romos yra sakęs, kad dažniausiai jo kalbos yra trumpos, bet per laidotuves jis mėgsta kalbėti ilgiau, nes žmonės turi daugiau laiko. Bet ar tikrai turi? Dažnai net laidotuvėse jaučiu skubą, norą kuo greičiau atlikti apeigas, užbaigti veiksmą – palaidoti mirusįjį. Laidotuvių dalyvių, net artimiausių, mintys jau kur nors kitur lekia. Trūksta gebėjimo pabūti akimirkoje, išgyventi ją. Sakyčiau, žmogų gal labiausiai sustabdo ne artimojo mirtis, o asmeninė liga.
– Liga yra perspėjimas apie kūno laikinumą, žmogui suteiktą ribotą laiką. Ko mus moko mirtis?
– Turi gyventi taip, kad galėtum nebijoti mirti tą pačią akimirką. Nė vienas nežinome nei dienos, nei valandos. Katalikų tikėjimas yra būtent mokymas taip gyventi, kad visuomet būtum pasiruošęs užbaigti šios žemės kelionę.
Antra vertus, dažnai mirtis parodo mūsų pačių egoizmą. Mirties akivaizdoje klausiame, kaip gyvensiu be to, kuris mirė? Labai retas liūdi ne dėl savęs, o dėl kito, to, kuris jau užbaigė šią kelionę. Yra toks filosofinis klausimas: turėti ar būti? Tai vis dar mumyse yra daug to turėjimo koncepto – ne buvimo.
– Iš tiesų tai juk ne mirusiesiems reikia gražių laidotuvių, prižiūrimų kapų, gėlių ir žvakių, o gyviesiems? Išeitų, visi papročiai irgi yra iš savanaudiškumo?
– Neabejoju, kad dvasioms iš viršaus yra kiek beprasmės ir net juokingos šios mūsų pastangos. Tas besaikis paminklų statymas, rūpestis, kaip iš šalies mano artimųjų kapas atrodys, ką pasakys giminės, kaimynai. Matome užsienio šalių pavyzdžius, kur kapas – vien akmens plokštė, ženklas ir jokių puošmenų. Mūsų apeigose ir papročiuose vis dar matau labai daug formalaus noro tiesiog nuraminti savo sąžinę.
– Ar skiriasi laidojimo tradicijos Kaune ir kituose miestuose?
– Sakyčiau, kauniečiai yra aukštai pakėlę laidojimo paslaugų kokybės kartelę. Kartais laidojame mirusiuosius iš kitų miestų, juos lydi ir tų miestų laidojimo namų darbuotojai. Nesakau, kad yra didelis skirtumas, bet yra. Išskirčiau, kad Kauno įmonių darbuotojai ne tik gerai atlieka pareigas – suteikia paslaugą, bet ir parodo dėmesingumą, empatiją mirusiojo šeimai. Tai tokiais momentais žmonėms yra labai svarbu.
– Tikriausiai laidotuvių, kai miręs žmogus laidojamas su visu kūnu, pasitaiko vis rečiau, kremavimas tapo įprastas?
– Šį pokytį ypač pagreitino koronaviruso pandemija, kai žmonės po mirties būdavo grąžinami artimiesiems uždaruose juoduose maišuose. Tai jau geriau iškart gauti urną su mirusiojo pelenais. Laidojimo paslaugų teikėjai atviravo, kad net nulauždavo karstų spynas, kad artimieji nebandytų atidaryti tų maišų. Tuo metu artimųjų netekę žmonės išgyveno tikrai daug skausmo, manau, kad ir mirties patale gulintiems žmonėms teko didelis išbandymas iškeliauti tarp svetimų žmonių. Bet toks buvo laikas, tokia situacija.
Lietuvos Vyskupų Konferencija yra pripažinusi, kad kūno kremavimas atitinka krikščioniškas nuostatas, tik pelenai turi būti laidojami kapinėse.
– Gyvenu name, kuriame nuomojami karnavaliniai drabužiai, tai prie nuomos punkto jau antra savaitė stovi eilės žmonių, kurie ieško išsinuomoti Helovino kostiumus. Koks jūsų požiūris į šią šventę?
– Šią šventę labiausiai išpopuliarino JAV, jei pasigilinsime į jos škotišką kilmę, suprasime, kad šventės papročiai labai primena mūsų Užgavėnes. Lietuvių šventėse taip pat nemažai bendravimo su anapusiniu pasauliu, mirusiaisiais – per Kūčias traukiame šiaudą, kad atspėtume gyvenimo trukmę, paliekame ant stalo maisto vėlėms, yra net tradicija kitose religijose atsinešti vaišių į kapines. Žmogui yra natūralu domėtis pomirtiniu gyvenimu ir pasauliu.
– Neseniai tapote Šv.Antano Paduviečio parapijos klebonu. Ar pajutote didelį skirtumą tarp tarnystės Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, kurios administratoriumi buvote ilgus metus, ir čia, parapijoje Žaliakalnyje?
– Nustebsite, bet skirtumas iš tiesų didžiulis. Buvau pripratęs prie Senamiesčio gyvenimo, kuris per tuos kelis dešimtmečius labai keitėsi. Sakyčiau, svarbiausias skirtumas tas, kad čia radau labai veiklią, iniciatyvią bendruomenę, kuri labai skiriasi nuo arkikatedros lankytojų.
Dauguma Šv.Antano parapijos tikinčiųjų gyvena šalimais, todėl jaučiasi savi, pažįstami, susiję. Tai džiugina, nes man, kaip klebonui, faktiškai nieko nebereikia daryti – viskas vyksta pačių tikinčiųjų pastangomis.
Kartais pasijuntu lyg gyvendamas kaime. Čia žmonės gerokai anksčiau eina miegoti, faktiškai nėra kavinių, na, gal renovuotas Ąžuolyno parkas, naujas stadionas sukels daugiau veiksmo, nes kol kas bažnyčia ir parapijos namai yra bene aktyviausio veiksmo vieta.
