Tiesą sakant, stebiuosi ir kartu nesistebiu – ar dar liko šiame pasaulyje kokia nors erdvė, kurioje būtum apsaugotas nuo žmonių kvailumo ir godumo? Tai eik su lazda, sakau. Na, kur jau, kas eina prie Dievo stalo su lazda, nesutinka mama.
Kariauti nematomą karą, kasdienį, sunkų, varginantį karą su senatve, su negalia, su abejingumu, nė kiek ne lengviau nei su ginklu rankoje, abiem atvejais kovojama dėl būties.
Pavargau nuolat galvoti apie karą, apie branduolinę grėsmę, apie dujų, elektros, gyvybės kainą, apie neteisybę ir teisybę, apie kažkur tolumoje augančius atlyginimus, nors man ir mano artimai aplinkai geriausiu atveju auga tik nagai, suprantu, kad negalima užmiršti, kad negalima atsitverti abejingumo šydu nuo to, kas vyksta Ukrainoje, bet, kita vertus, tai ir begėdiškas sadomazochizmas štai taip nuolat kalbėti apie karą, apie grėsmę, apie Putiną, apie tai, kokia nešvari Rusija ir kad jos nenuplaus milijonai teisiųjų ašarų; temų ir problemų daugybė, jos eina į mus pulsuojančiu, bet niekada nesibaigiančiu srautu, ir galiausiai tai sukelia tik tokį pat didžiulį ir slegiantį abejingumą.
Abejingumas kaip savisaugos instinktas, nes jeigu kiekvienai temai ar problemai skirsi dalį savęs, savo dėmesio – galva tiesiog išsitaškys kaip arbūzas. Todėl nebegalvoju apie karą, prisimenu istoriją apie mamos lazdą, koks jos moralas, apie ką ji? Kada apvogti tave gali ir bažnyčioje? Ar kad gražu, kai žmogus laikosi kokių nors principų, pavyzdžiui, negali eiti prie Dievo stalo su lazda?
Principai gražu, bet principų turi visi, ir visi mano, kad jų principai patys geriausi, tuomet dėl principų galima niekinti ir žeminti tuos, kurie su jais nesutinka, galima sukelti karą ir žudyti žmones, nes principai juk svarbiausia, principų turėti madinga, o įsipareigojimų – ne.
Kaip sakė vienas keistuolis japonas, neturiu principų, tik nervus...
Sriubos laistytojų karta, „last generation“ vėl apipylė Vincento van Gogho paveikslą. Įdomu, ar jie dėl savo principų ką nors paaukotų: gal jie turėtų gyventi olose, šildytis tik saulės šiluma, atsisakyti kompiuterių, telefonų, nes visa tai dujos ir nafta?
Anksčiau žmonės dėl savo principų kovojo rimčiau, pavyzdžiui, jugoslavų nacionalistas Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį ir jo žmoną, išprovokavo Pirmąjį pasaulinį karą, nusinešusį dešimtis milijonų gyvybių. Juozapas Flavijus aprašo, kaip romėnų kareivis Jeruzalės šventykloje, atsukęs subinę į besimeldžiančius žydus, tyčia nusiperdė ir išprovokavo susidūrimus, kainavusius dešimtis tūkstančių gyvybių, anot Ernsto Jungerio, tai pragaištingiausias oro pagadinimas žmonijos istorijoje.
Žodžiu, yra iš ko mokytis, kaip iš tiesų atkreipti dėmesį. Nežinau, ar reikėtų kokį naftos magnatą išmaudyti mazute, bet laistyti sriuba vieno vargingiausių meno istorijoje dailininko paveikslus – bukumas, o ne pilietiškumas.
Ko žmonės siekia visais laikais? Geriau gyventi. Tai yra sočiau, lengviau, patogiau.
Šimtai milijonų žmonių planetoje neturi net tos sriubos skardinėje ir jiems nusispjauti persirijusi Vakarų civilizacija, jie sutiktų ir su dujomis, ir su nafta, kad tik galėtų pamaitinti alkanus savo vaikus. Taigi šitie aršūs mazgiai turėtų mokytis, tapti įtakingais politikais, mokslininkais išradėjais, kurie sugebėtų atsisakyti dujų ir naftos, o žmonės vis tiek gyventų sočiau, lengviau, patogiau.
Kadangi šiuolaikinei kartai reikia viską paaiškinti, jie netoleruoja subtilios užuominų ir metaforų kalbos, aiškinu – vieną neteisybę pakeisdami kita daugiau teisybės šiame pasaulyje nesukursime. O dar paprasčiau – kai eisite prie Dievo stalo, nesineškite lazdos, Dievas ją jau turi.
