Taip būtų suduotas triuškinamas smūgis ir pačiam prezidentui, kuris likusią kadencijos dalį su savo vyriausybe būtų paversti bejėgiais respublikonų įkaitais.
Kartu taip būtų dar plačiau atvertas kelias į postą siekiančiam grįžti D.Trumpui.
Bet taip neįvyko. Respublikonai jau užsitikrino Atstovų Rūmų kontrolę, greičiausiai laimės ir Senato vairą.
Tačiau jų persvara – minimali. Veikiančiųjų prezidentų partijos istoriškai beveik visada pralaimi prezidento kadencijos vidurio parlamento rinkimus. Bet J.Bideno demokratų pralaimėjimas – istoriškai mažas.
Nedidelė respublikonų persvara parlamente prezidentui ir jo vyriausybei, žinoma, apsunkina padėtį, tačiau atveria ir manevravimo galimybių skaldant respublikonų stovyklą.
Juolab kad joje veriasi plyšiai. Tie partijos kandidatai, kurie laikosi radikaliausių, priešiškiausių demokratams ir tradicinei politikai apskritai pažiūrų, buvo asmeniškai remiami D.Trumpo, pasirodė prastai.
Tuo metu daugelis respublikonų, kurie net atvirai priešinasi D.Trumpui, laimėjo sklandžiau.
Partijos stovykloje iškilo naujas nacionalinio masto lyderis ir potencialus D.Trumpo konkurentas kovoje dėl partijos kandidatūros į prezidento postą – Floridos gubernatorius R.DeSantis. Taigi, panašu, respublikonų stovykloje vėl atsinaujins kovos.
Priežasčių, kodėl taip atsitiko, – ne viena. Viena vertus, D.Trumpas bei jo šalininkai tiesiog ima atsibosti net ištikimiausiems respublikonų rinkėjams ir jų patrauklumas tiesiog ima išsivadėti.
Kita vertus, nors visuomenės susiskaldymas išlieka itin didelis, vis daugėja tų, kuriems abiejų pagrindinių partijų radikalėjimas nepatinka ir jie nori alternatyvos politikoje.
Be to, lyderystės krizę, artėjant prezidento rinkimams, dar aštriau nei respublikonai gali patirti ir demokratai.
Dabartinis prezidentas, nors ir išsilaikęs vandens paviršiuje po šių parlamento rinkimų, turės vis sunkiau įrodinėti, kad jis gali vesti partiją į Baltuosius rūmus antrą kartą.
Kitos pasaulio šalys, žinoma, labiausiai seka šiuos rinkimus dėl to, ar gali keistis dabartinė Vašingtono politika Rusijos ir Ukrainos karo atžvilgiu.
Tačiau sėkmei, kokios tikėtasi, neaplankius ir tų kandidatų, kurie aršiausiai kalbėjo prieš tolesnę paramą Ukrainai pinigais ir ginklais, galima sakyti, kad radikalių pokyčių šioje Amerikos valdžios politikoje ar lemtingų trukdžių jai iš parlamento neturėtų būti.
O karo lauke Ukraina kaip tik šiomis dienomis pasiekė bene didžiausią pergalę.
Rusija paskelbė, kad jos pajėgos palieka didžiausią miestą, kurį joms buvo pavykę užimti kone iš karto nuo invazijos pradžios, – Chersoną ir keliasi į kitą Dniepro upės krantą. Tai – dar vasarą pietuose prasidėjusio ukrainiečių kontrpuolimo padarinys.
Ukrainos pajėgos ne tik skverbėsi vis artyn Chersono, bet ir artilerijos pajėgomis atkirtinėjo ten esančias Rusijos pajėgas nuo užnugario.
Tad Kremliaus sprendimas išvesti savo pajėgas iš šio miesto – desperatiškas bandymas išsigelbėti nuo dar didesnio pralaimėjimo.
Daugelis sako, kad šis sprendimas jau pavėluotas, tiltai ir keliai sunaikinti, todėl iš miesto chaotiškai visais būdais bėgančią Rusijos kariuomenę ukrainiečiai gali visiškai sutriuškinti.
Bet kiti, tarp jų aukščiausi Ukrainos pareigūnai, ragina labai nesidžiaugti, o Rusijos pareiškimus net vadina spąstais – esą Chersonas ir apylinkės paverstos viena didele mina bei pasala, į kurią siekiama įvilioti ukrainiečius.
Vis dėlto darosi vis panašiau, kad yra taip, kaip ir atrodo, – Rusija, pripažinusi bene didžiausią karinį pralaimėjimą, skuba atsitraukti ir apsikasti Krymo prieigose.
Žinoma, prieš užtrenkdama duris ji gali susprogdinti Dniepro užtvankas, visą miesto kritinę infrastruktūrą ar net numesti taktinį branduolinį ginklą.
Šiaip ar kitaip, Ukraina ir jos rėmėjai skelbia, kad rusų traukimasis iš Chersono – ir strateginis lūžis kare, ir aiškiausias argumentas prieš skambančius raginimus pradėti „derybas“ su Rusija ir sustabdyti puolimą bei karo veiksmus apskritai.
Pasak ukrainiečių, Vakarams reikia dar labiau sustiprinti paramą Ukrainai pinigais ir ginklais, o Rusijos ekonomiką dusinti sankcijomis.
Tiesa, kartu pasklido ir teorija, kad Rusijos pasitraukimas iš Chersono gali būti slapto susitarimo dalis. Esą Vašingtonas ir Maskva susitarė ir privertė Kijevą sutikti su tuo, kad Ukraina sėda prie stalo su Rusija, gavusi iš pastarosios tokią „nuolaidą“.
Šią teoriją sustiprino ir pasaulio žiniasklaidoje vėl sustiprėjusios kalbos, jog JAV administracija esą prispaudė Kijevą atšaukti savo poziciją, kad su dabartine Kremliaus valdžia jis apskritai nebekalbės, o jokių pauzių ar paliaubų kare nebebus, nes jos reikalingos ir naudingos tik Rusijai.
Tiesa, Kijevas tokias kalbas kategoriškai paneigė ir prisiekė, kad toliau tęs puolimą iki visiško Krymo ir Donbaso išlaisvinimo, o Vakarai ir JAV tęs paramą.
Šios priesaikos pasitvirtins, jei Ukrainos pajėgos išties sieks visiškai sutriuškinti bėgančią Rusijos kariuomenę.
Tačiau net be jokių sandėrių ar „paliaubų“ akivaizdu, kad karas, nors ir krypstantis Ukrainos naudai, tęsis dar ilgai, įgaus naujus kruvinus posūkius ir ilgai bus svarbus tarptautinis veiksnys – iki dabartinės J.Bideno kadencijos pabaigos, o gal net ilgiau.