Tačiau pasitaiko ir taip, kad teisme atsiranda įrodymų, kurių niekas negali pagrįsti jokiais įrašais ar net užrašais, nes jie kažkur prapuolę, o gal jų išvis nebuvo. O keisčiausia, kad teisėjams tokie stebuklai atrodo visiškai normalūs.
Antai neseniai Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti bylą ir vienos garsios IT bendrovės direktorių ir buvusius „Sodros“ darbuotojus nubaudė tūkstantinėmis baudomis ir nurodė atlyginti žalą Socialinio draudimo fondo valdybai – daugiau nei 14 tūkstančių eurų.
Nuspręsta, jog šie asmenys tarėsi tarpusavyje, kad „Sodra“ permokėtų už perkamas IT paslaugas, nors kitos bendrovės siūlė jas atlikti pigiau. Atrodytų, joks čia išskirtinis įvykis.
Vis dėlto bylos eiga buvo intriguojanti. Kaltinamųjų advokatai išvydo teismui pateiktą STT tyrėjos pažymą, kurioje cituojami įtariamųjų pokalbiai. Esą jie įrodo teisiamųjų kaltę.
Tačiau kai advokatai pareikalavo pateikti ne tiktai iš konteksto ištrauktas citatas, bet ir visus garso įrašus, prasidėjo neįtikėtini dalykai.
Į teismą pakviestas STT direktorius Ž.Bartkus visus apstulbino – pasirodo, tarnyba šių pokalbių net neįrašinėjo, todėl pateikti nėra ko.
Advokatams net akys ant kaktos iššoko: jei niekas pokalbių neįrašinėjo, kaip atsirado citatos? Ir kaip tokiu atveju galima kalbėti apie kokius nors įrodymus, kai nėra kuo jų įrodyti?
Šį rebusą kaltinamųjų gynėjai paprašė išspręsti teismo. Tačiau pirmosios instancijos teismo teisėjai, matyt, suprasdami, kad uždavinys neišsprendžiamas, išvis apie tokį stebuklą nutylėjo.
Užtat Vilniaus apygardos teismo teisėjai driokstelėjo iš peties – pasirodo, kad cituoti pokalbius galima ne tiktai iš garso įrašo, bet, pavyzdžiui, pasiklausius sekimo metu ar dar kokiais kitais būdais. O kad citatos gali būti iš piršto laužtos ar susapnuotos, teismui – nė motais. Kaip nė motais ir tai, kad STT galbūt specialiai nenorėjo pateikti garso įrašų, nes jie būtų labai nenaudingi šiai tarnybai ar net liudytų apie pačių pareigūnų daromus nusižengimus.
