Tokio valstybinio lygio pasmerkimo sulaukia retas, nebent teatro režisierius R.Tuminas, dainininkas G.Paškevičius ar ledo šokėja M.Drobiazko.
Kaip ir jiems, V.Vyšniauskui Lietuvoje ilgam teks pamiršti sceną. Šiuo atveju – Operos ir baleto teatro. V.Vyšniauskas valstybinio pasmerkimo sulaukė už vienintelę G.Verdi operos „Otelas“ ariją Minsko Didžiajame teatre.
Beje, solistas galiausiai paaiškino, kad į Baltarusiją vyko palaikyti nuo režimo kenčiančių savo draugų.
„Nesusimąstyti, kur važiuoji ir kokios yra aplinkybės, kokia tai yra valstybė ir kad Lukašenkos režimas yra ne tik Putino marionetinis režimas, Putino palaikomas režimas, bet kad jis dar ir kalina ir kankina tūkstančius žmonių“, – stebėjosi ir širdo Seimo pirmininkė.
Bet kaip čia yra? Vadinasi, šimtai Lietuvos piliečių, kiekvieną dieną keliaujančių į Minską, grįžtančių namo, taip pat nemąsto apie režimo kalinamus tūkstančius žmonių?
Žinoma, ne Otelo arijos atlikti jie važiuoja į Minską. Bet gal dar baisiau – grįžta į Lietuvą su maišais Batkos pažadėtų pigesnių grikių ir druskos, prisižiūrėję baltarusiškos televizijos, išleidę eurus, iškeistus į Baltarusijos rublius.
Pavyzdžiui, vakar į Minską iš Vilniaus išvyko 18 maršrutinių autobusų, į kai kuriuos jų bilietai buvo parduoti jau prieš kelias dienas. Ir tie autobusai ne tik tarptautinių kompanijų, bet ir baltarusiškų įmonių „Minsktrans“ ir „Minoblavtrans“.
Baltarusiškų trąšų prikrauti vagonai į Klaipėdos uostą per Lietuvos žemelę jau senokai nebedunda, o kaip čia?
Suprantama, tokio valstybinio pasmerkimo autobusų keleiviams nesurengsi, nors jie gal jau n-tąjį kartą į Baltarusiją trenkiasi. Bet tikrą kratą (kalinių „šmoną“), o ne civilizuotą muitinės patikrą kiekvienam atvykstančiajam Lietuva tikrai gali pažadėti. Tegu vyšniauskai pagaliau supranta, į kur keliauja ir grįžta.
