Pernai niekas dorai taip ir nepaaiškino, kaip realybėje atrodys tos sąjungininkų pajėgos.
Ar nuolat čia įsikurs tūkstančiai karių? Ar liks ta pati priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė? Ar iškilus grėsmei į pagalbą Lietuvai įstengs suskubti kiti vokiečių daliniai?
Ir tada žodį tarė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje M.Sonnas, nutaręs pamokyti, kaip elgtis, valstybę, kurioje pats reziduoja.
Pasak diplomato, viešojoje erdvėje kilę debatai dėl Berlyno įsipareigojimo į Lietuvą atsiųsti brigados dydžio karinį vienetą įgavo nepasitikėjimo atspalvį ir tai žeidžia Vokietiją, be to, ši diskusija yra „ardanti ir žalinga“.
M.Sonnas dar pridūrė, kad viešai reiškiamas nepasitenkinimas neprivers Vokietijos atsiųsti nė vieno papildomo kario į Lietuvą.
Panašu, kad įžūliai plėsti diplomato įgaliojimų ribas M.Sonnas pasimokė iš buvusio Ukrainos ambasadoriaus Vokietijoje A.Melnyko. Šis Kijevo pasiuntinys pernelyg nesirinkdamas žodžių yra plakęs Berlyną už viską: nesvetingumą ukrainiečių pabėgėlių atžvilgiu (nors vokiečiai jų priėmė milijoną), buvusią kanclerę A.Merkel – už klaidingą politiką Rusijos atžvilgiu, dabartinį vyriausybės vadovą O.Scholzą – už lyderystės stoką apsisprendžiant dėl didesnio ginkluotės tiekimo Ukrainai.
O kai O.Scholzas atsisakė apsilankyti Ukrainoje reaguodamas į tai, kad Kijevas prieš tai nepanoro priimti Vokietijos prezidento F.W.Steinmeierio, A.Melnykas tėškė: „Dėtis įsižeidusia kepenine dešra nėra labai valstybiška.“
Iki tokių perlų M.Sonnui dar toli, bet pradžia padaryta. Juk yra įkvepiantis A.Melnyko pavyzdys. Mat ne visai diplomatiški pamokymai šaliai, kurioje dirbi, tampa karjeros tramplinu – iš Berlyno atšauktas ambasadorius dabar jau trina valdininko kėdę Ukrainos užsienio reikalų ministerijoje.
