Tačiau dabar ją niūniuoti šalia kolegų ar pažįstamų būtų pavojinga. Kaip ir cituoti poeziją ar net prozą, net jei tai būtų klasika. O jau einančiam tokias pareigas kaip prokuroro tai nė iš tolo nepridera.
Būtent Prokurorų etikos komisijai neseniai teko nagrinėti itin sudėtingą atvejį, kai viena kolegė apskundė savo bendradarbį dėl įžeidimo.
Esą tas prokuroras pamatė ją stovinčią prie prokuratūros pastato, priėjęs padavė ranką ir paklausė: „Ko stovi čia kaip iš namų išvaryta nėščia melžėja?“
Praėjus beveik mėnesiui pareigūnė surašė kreipimąsi dėl galimai neetiško kolegos elgesio. Teko sušaukti komisijos posėdį ir aiškintis, ką jis norėjęs pasakyti.
Šis paaiškino esąs poezijos mėgėjas, todėl kartais eidamas gatve garsiai deklamuoja eilėraščius. O šiuo atveju kaip tik, praeidamas pro kolegę, deklamavo šviesaus atminimo M.Martinaičio eilėraščio „Severiutės rauda“ ištrauką. Ir esą visai ne jai skirta ši eilutė.
Tačiau to užteko, kad prokurorė įsižeistų, labai susijaudintų. Ji tvirtino negalėjusi susikaupti darbui ir besijautusi šlykščiai. Nors poezijos mylėtojas kaltas nesijautė, posėdžio metu atsiprašė ir taip išsisuko be tarnybinės nuobaudos.
Užtat komisija rimtai išnagrinėjo šį atvejį ir surašė net keturių lapų išvadą. Joje netgi M.Martinaičio tekstas pacituotas tiksliau, nei tai darė prokuroras („Kur bėgiais ėjau aš basa, kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja“), taip pat nuspręsta, kad tokia frazė suteikė pagrindo pareigūnei pranešti dėl galimo jos įžeidimo ar pažeminimo.
Nors svarstomasis nesulaukė nuobaudų, komisija išvadose atkreipė dėmesį į tai, kad prokurorai tarpusavyje turėtų bendrauti dalykiškai, vengdami pasakymų, kurie gali būti suprantami kaip nepagarbūs, įžeidžiantys ar žeminantys.
Išvertus į žmonių kalbą tai gali reikšti – daugiau jokios poezijos, cituokite kodeksus, straipsnius ar skirsnius, kuriuos kolegos tikrai supras.
