Įvertinę, kokie „alternatyvūs kandidatai“ gali būti prileisti dalyvauti Rusijos prezidento rinkimuose, ekspertai neatmetė, kad V.Putinas iš tiesų gali dairytis būsimo įpėdinio. Tiesa, jis turės išpildyti dvi esmines sąlygas.
Turės atitikti kriterijus
Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius įsitikinęs, kad Rusijos prezidento rinkimų spektaklis tikrai įvyks – tai sena tradicija, o ir pačiam V.Putinui reikalingas išorinis jo veiksmų legalizavimas.
Anot M.Laurinavičiaus, rinkimų žaidimus V.Putinas jau žaidė su D.Medvedevu, neva tai – jo įpėdinis. Tad ir kitąmet, eksperto manymu, atsiras prigalvotų projektų, neva opozicinių partijų „kandidatų“. Tačiau tam, kad „alternatyviems kandidatams“ būtų leista dalyvauti Rusijos prezidento rinkimuose, jie turės atitikti režimo numatytus kriterijus.
„Jie turi atitikti tam tikrus Kremliaus planus, pavyzdžiui, apgauti kažkokią dalį visuomenės, nors tokiems „rinkimams“ ir nereikia kurti populiarių politinių projektų. Jie sprendžia kitokius tikslus – valdo visuomenę.
Antras dalykas – jie turi nekelti net mažiausios grėsmės tam planui, kuris būtų sugalvotas kartu su V.Putinu. Kitaip jie nebus jokiais būdais prileisti“, – portalui lrytas.lt sakė M.Laurinavičius.
Skandalingi kandidatai
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Vytis Jurkonis taip pat įsitikinęs, kad Kremliaus režimui reikės imituoti tam tikrą normalumą, tad įprastas rinkimų spektaklis bus organizuojamas.
„Propagandos mašina dirba ir jai reikia vis naujų žinių ir pretekstų, todėl aš net nelinkęs abejoti tuo, kad bandymai imituoti rinkimus, organizuoti kažkokį spektaklį tikrai bus“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ kalbėjo V.Jurkonis.
Politologas įsitikinęs, kad V.Putinas apie būsimus prezidento rinkimus ir dalyvavimą juose paskelbs tada, kai reikės nukreipti dėmesį nuo kokių nors skaudesnių aplinkybių.
„Kai tai propagandinei mašinai reikės įmesti kokią šviežią žinią, ar kaip tik reikės nukreipti dėmesį nuo kai kurių skaudesnių dalykų, kurių žmonės turėtų nepastebėti, jis suras tą informacinę žinutę, ir tada savaitę ar dvi bus kalbama apie V.Putino norą, galimybes eiti į dar vienus prezidento „rinkimus“.
Tada atsiras alternatyvių „kandidatų“, kurie bandys imituoti konkurenciją, bus daug šnekų apie juos, didelis šaršalas, ar tai tikra opozicija, ar ne. Tą spektaklį esame matę jau anksčiau, tik šį kartą spalvos bus tik dar tirštesnės, žinant visą geopolitinį kontekstą ir tokią sudėtingą vidaus politinę situaciją pačioje Rusijoje“, – įvertino V.Jurkonis.
Politologas įsitikinęs, kad V.Putinas rinkimuose apsistatys skandalingomis, triukšmingomis figūromis tam, kad nebūtų kalbama apie esmę.
„Pamename, kad buvo prileidžiami tam tikri oligarchai, K.Sobčiak, įmesdavo kandidatų iš tų kontroliuojamų partijų. Gal suras vieną kitą intelektualą.
Bet kuriuo atveju rinkiminį spektaklį stengiamasi kontroliuoti, kad nebūtų kokių nors netikėtumų. Nereikėtų apsigauti, kad tie žmonės gali mesti kokį realų iššūkį“, – pabrėžė jis.
Kalbos apie įpėdinį
Tiesa, M.Laurinavičius neatmeta galimybės, kad V.Putinas dėl sveikatos problemų arba kitų priežasčių galėtų nuspręsti prezidento postą užleisti, tačiau būsimas įpėdinis turės išpildyti dvi esmines sąlygas.
„V.Putinas tikrai turi problemų su sveikata, ir kiek jis, gydomas geriausių pasaulio gydytojų, gali tempti, yra sunku pasakyti. Gal ir gali – su, kaip įtariama, vėžiu ar kita rimta liga, jis gali gyventi daugybę metų. Net neturiu minčių, kad V.Putinas gali greitu metu numirti, bet teoriškai dėl sveikatos jis gali pasitraukti.
Gali būti ir visai kitų priežasčių pasitraukimui, tačiau turėtų būti išpildyta esminė sąlyga – jeigu bus surastas šimtu procentu jam pačiam tinkamas įpėdinis. Jis turėtų visiškai garantuoti paties V.Putino saugumą.
Antras dalykas – kad tas įpėdinis vienaip ar kitaip galėtų būti kompromisu tarp įvairių grupuočių, kurios kovoja Rusijos viduje. Reikėtų, kad tas įpėdinis nedestabilizuotų pačios sistemos.
Jeigu bus rastas toks įpėdinis, ir, jeigu V.Putinas dėl kažkokių priežasčių norės arba turės būtinybę trauktis, to neatmetu“, – paaiškino M.Laurinavičius.
Tačiau analitikas visiškai nesutinka su viešumoje pasirodžiusiais svarstymais, esą V.Putino įpėdiniu galėtų tapti privačios karinės bendrovės „Wagner“ savininkas, artimas V.Putino draugas Jevgenijus Prigožinas.
„Nežinau, kodėl kalbama, kad J.Prigožinas galėtų būti įpėdinis – jis negali juo būti dėl daugybės priežasčių. Pirmiausia, jis yra banditas. Nors visa sistema yra mafijinė, bet J.Prigožinas nėra KGB ar FSB, specialiųjų tarnybų, atstovas, o tiesiog banditas.
Šioje sistemoje tokie tikrieji banditai yra labai naudingi, išnaudojami ir turi savo vaidmenį, bet jie niekada negali pretenduoti į jokius vadovajančius vaidmenis.
Šioje mafijinėje struktūroje vadovauja saugumo struktūrų atstovai“, – pabrėžė jis.
Visuomenės pūliniai gali sprogti?
Tiesa, V.Jurkonis teigė manantis, kad netikėtumų prieš prezidento rinkimus Kremliaus režimui vis tiek gali būti.
„Prieš antrą karo Ukrainoje fazę Kremlius išdaužė pilietinę visuomenę, opozicijos struktūras, bet kokią galimą organizaciją, tinklą. Bet tos grupės bando atsistatyti, suprasdami, kad šiai dienai nebus galima nieko užregistruoti, turėti kokio nors oficialaus juridinio adreso – tai daugiau bus pogrindinė kova, kas, suprantama, reiškia, kad netikėtumų gali būti ir pasipriešinimas gali įgauti visai kitokias formas“, – kalbėjo politologas.
Anot jo, nežinomųjų yra daug, o situacija, kai pilietinė visuomenė nustumta į pogrindį, gali būti labai nekontroliuojama ir Kremliui tapti netikėtumo faktoriumi.
„Visuomenėje, kur gyvena daugiau nei šimtas milijonų žmonių, kuri taip plačiai išsidėsčiusi per visą geografiją, kai visuomenėje daug įtampų, pasitikėti vien propagandos mašina ir smurto kultu, kuo ir pasitiki Kremlius, reiškia, kad tie visuomenės pūliniai gali sproginėti netikėčiausiomis formomis“, – neatmeta V.Jurkonis.
Tuo metu M.Laurinavičius visuomenės pasipriešinimo režimui galimybę visiškai atmeta.
„Nėra Rusijoje jokios pogrindinės opozicijos, tuo labiau dabar, karo sąlygomis. Režimas bet kokią opoziciją yra labai seniai sunaikinęs. Galima kalbėti apie opoziciją, kuri išvykusi iš Rusijos, bet šnekos apie opoziciją Rusijos viduje, ar pogrindyje, ar ne, neturi net mažiausio pagrindo“, – įsitikinęs jis.
O išvykusi iš Rusijos opozicija, anot M.Laurinavičiaus, didelės įtakos Rusijos visuomenei neturi ir neturės tol, kol šitas režimas nežlugs.
„Tuo atveju, jei režimas žlugs, ji gali turėti pakankamai nemažą vaidmenį, nes būtent tada jos galima įtaka gali pasireikšti – kai šis režimas nebegalės kontroliuoti situacijos. Tada atsiveria galimybė alternatyvai, kuri pasitraukusi iš Rusijos.
Kiek jie tuo metu sugebės, kiek bus stiprūs, kad galėtų išnaudoti tą galimybę, yra didelis klausimas – bet bent jau atsiras galimybė.
O režimas gali žlugti tik iš vidaus – kai šio režimo elitas vienaip ar kitaip dėl savo interesų bus nepatenkintas susidarusia padėtimi, tada jis gali sužlugti. Nors elito skilimų yra jau seniai, bet kritinės masės, kuri sukeltų režimo žlugimą, nėra.
Iš visuomenės, iš apačios jokia revoliucija, joks perversmas iš principo neįmanomas“, – įsitikinęs M.Laurinavičius.
