Ko gero, tą patį galima pasakyti ir apie kitas priklausomybes bei gydymą nuo jų. Ne išimtis – priklausomybė nuo Rusijos, kuri mums vis dar kelia didelių bėdų.
Problemas, kylančias dėl šios priklausomybės, Lietuva yra daugiau ar mažiau įvardijusi. Pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, atlikęs parlamentinį tyrimą, nustatė, kad „Lietuvos geležinkeliuose“ (LTG) naudojamos rusiškos lokomotyvų saugos sistemos KLUB-U yra nesaugios ir neatitinka nacionalinio saugumo interesų.
Bet prieš penkerius metus aptikta problema niekur nedingo. Valstybės įmonė ir toliau naudoja Rusijos Federalinės kosmoso agentūros kontroliuojamoje dvejopos paskirties Iževsko radijo gamykloje pagamintas sistemas.
Negana to, paaiškėjo, kad jų techninei priežiūrai planuojama išleisti 2,3 mln. eurų. Aišku, priežiūra būtina, bet kyla pagrįstas klausimas, kodėl reikia kišti pinigus į tai, ko seniai turėjo nelikti nė kvapo?
Į ore kybantį klausimą taip ir neatsakyta. Aiškinama, kad seniai planuotiems pokyčiams koją esą galėjo pakišti pandemija ir prieš metus prasidėjęs karas Ukrainoje.
Tiesa, mažai kas tuo tiki. Labiau tikėtina, kad LTG labiau rūpėjo pelnas nei investicijos į saugias sistemas, kurios nevirsta dividendais ar premijomis už gerus finansinius rodiklius.
Tokią prielaidą atvirai dėsto ir dabartinis Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas L.Kasčiūnas, ir Ateities komitetui vadovaujantis R.Lopata.
Konservatorius mintija, esą niekam seniai ne paslaptis, kad yra valstybės įmonių, kurios neskuba atliepti nacionalinio saugumo interesų. Liberalas antrina, kad tai toli gražu ne pirmas kartais, kai LTG veiksmai kelia grėsmių nacionaliniam saugumui.
Šalies politikams jau teko aiškintis dėl vienos Lietuvą su Rusija jungiančios bambagyslės – Maskvoje veikiančios Rusijos krovinių vežimo informacinės sistemos, kuriai priklauso ir Lietuva.
Per ją fiksuojami visi plačiąja geležinkelio vėže judantys kroviniai, beje, ir su sankcionuotomis trąšomis. Paprastai kalbant, sistema leidžia matyti, kur pakraunamas rusiškas amoniakas ar baltarusiškas karbamidas, kur jis keliauja ir kur iškraunamas.
Ši geležinkeliuose vis dar naudojama informacinė sistema buvo užfiksavusi ir praėjusį rudenį į Lietuvą atgabentą rusišką amoniaką. LTG buvo žinoma, iš kur jis keliavo ir kam skirtas.
Negana to, žinota ir tai, kad rusiškas trąšas gabenusi cisterna priklauso Ukrainos įmonei ir galbūt yra rusų karo grobis. Bet pareigūnams ši cisterna užkliuvo tik todėl, kad ant jos įžūliai puikavosi simbolis Z. Tačiau užteko jį pašalinti, ir problemos tariamai neliko.
Valstybės įmonei taip pat pavyko užtušuoti gėdą, kad beveik metus nežinia ko po Rusijos platybes blaškėsi ir keliasdešimt Lietuvai priklausančių geležinkelio vagonų. LTG politikus ir visuomenę nuramino, girdi, karo reikmėms rusai jų nenaudoja.
Panašu, kad ištrūkti iš plataus Rusijos glėbio LTG buvo sunku ir dėl objektyvių priežasčių: ji pernelyg susaistyta plačiąja geležinkelio vėže ir ja keliavusiais pelningais prekių srautais, kurie ėmė sekti tik po invazijos į Ukrainą.
Kaip ir priklausomybės nuo alkoholizmo atveju, norėdami įveikti savo ligas LTG pirmiausia turėjo jas pripažinti ir norėti išsigydyti. Bet ar toks noras iš tiesų buvo?
Dažnu atveju ligonis aiškino valdantis absoliučiai visas rizikas ir šlavė po kilimu šiukšles, kurias atvirai parodžius buvo galima bent pamėginti ieškoti sprendimo būdų.
Gaila, bet LTG nepadėjo ir vadinamieji priklausomybių konsultantai, šiuo atveju – nepriklausoma įmonės valdyba ir savo atstovus į ją delegavusi Susisiekimo ministerija.
Užuot pripažinęs problemas, į kurias grimzdo šios ministerijos valdomas sektorius, ministras M.Skuodis irgi dedasi sveikas ir baksnoja į kitus – atseit jis pats tiltų neremontuoja ir krovinių netikrina.
Kalbėdamas apie trąšas ir joms taikomas sankcijas, kurias įvairūs apsukruoliai nesunkiai apeina, susisiekimo ministras nėra neteisus, kad atsakomybė yra išplaukusi europiniu lygiu.
Bet kalbos apie Europos silpnybes, kai vagonai su baltarusiškomis trąšomis rieda kiaurai ir niekas to esą nemato, o M.Skuodis apie problemas sužino tik iš žurnalistų ir jų tyrimų ar tiltams griuvus, nerodo nusiteikimo gydytis ir noro pasveikti.
„Aš turiu problemų ir man reikia pagalbos“, – tokius žodžius norėtųsi išgirsti iš ministro lūpų.
