„Tada įsijungia partijos pirmininko atsakomybė, reikės ją prisiimti. Bet aš pats nekandidatuosiu, toks yra mano sprendimas šiandien. Bet, žinoma, politikoje niekada nesakyk niekada“, – interviu Eltai teigė 2019 m. nesėkmingai šalies vadovo rinkimuose dalyvavęs S. Skvernelis.
Pasak politiko, „Vardan Lietuvos“ sieks turėti stiprius lyderius visuose trijuose 2024 m. vyksiančiuose rinkimuose.
„Statyti ant vieno žmogaus tikrai yra didžiulė rizika. Todėl, kai ateis momentas, pasakysime, kas į kokias pozicijas pretenduos. O partijos pirmininkas, natūralu, kad turėtų kažkur dalyvauti“, – tikino S. Skvernelis.
Vyriausybės vadovo regalijas Ingridai Šimonytei 2020 m. perdavęs ekspremjeras aptarė ir ministrės Jurgitos Šiugždinienės skandalo krečiamo dabartinio Ministrų kabineto darbą. Politikas užtikrintas – niekas dešiniųjų Vyriausybės ir valdančiosios daugumos neišjudins. Anot jo, pamatų valdančiajai daugumai išklibinti nepajėgūs ir retsykiais balsą pakeliantys mažieji koalicijos partneriai.
„Pagrindinė partija žino, kad partnerės dėl tokių įvairių priežasčių negali iš koalicijos pabėgti. Tą žinodama ji ir rodo diktatą. Taigi, visi subalsuos taip, kaip reikia Tėvynės sąjungai. Gali patikti, gali ne, bet taip Tėvynės sąjunga parodo savo sunkiasvorės partijos raumenis“, – konstatavo S. Skvernelis, nevengdamas aštriai kritikuoti, jo nuomone, prastai dirbančios ir netinkamai suformuotos Vyriausybės.
„Aš manau, kad tai yra savų žmonių Vyriausybė. Juk tikrai yra geresnių už šiuos ministrus, tačiau jie nėra savi. Jie nėra prisitaikėliai, politinės vadovybės padlaižiai. Tai yra savų, lojalių žmonių suformuota Vyriausybė su vidutiniškais gebėjimais. Ir premjerė čia su savo gebėjimais, savo stiliumi ir autoritetu tą Vyriausybę tiesiog tempia. Ji pati yra kaip Vyriausybė“, – sakė jis.
–Ar yra pasaulyje tokia jėga, kuri galėtų sugriauti ar kažkaip pakoreguoti dešiniųjų valdomą Vyriausybę bei daugumą?
– Šiandien turbūt nėra (juokiasi – ELTA). Ir kuo arčiau rinkimų, tuo turbūt tų jėgų ar jėgos, kuri norėtų perimti valdžią, bus vis mažiau ir mažiau. Nepaisant visų skirtumų ir nesutarimų, mobilizacija valdančiojoje daugumoje yra geležinė.
Galime net pasakyti, kad Tėvynės sąjunga yra ašis ir ji koalicijos partneriams įvedė pilną diktatą. Koalicijos partneriai turbūt supranta, kad be Tėvynės sąjungos jiems niekas nesišviečia.
Ypač dabar, jei sugriūtų koalicija. Jie tokiu atveju nueitų į užmarštį. Dabar mes matome, kad tais atvejais, kai jau reikia balsuoti, tai (valdantieji – ELTA) užsitikrina 73 Seimo narių buvimą salėje. Ir čia stebuklas yra tai, kad jau trys metai kaip kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį Ministrų kabinetui priklausantys Seimo nariai sėdi nuo ryto iki vakaro parlamento salėje. Visą laiką. Taigi Vyriausybė dirba realiai tris kartus per savaitę.
Dėl to tokie ir rezultatai, kalbant apie Vyriausybės veiklą. Bet jie susimobilizavę ir demonstruoja geležinę drausmę.
– Jūs sakote, kad diktatas ateina iš konservatorių. O kodėl, jūsų manymu, mažieji partneriai – Laisvės partija, Liberalų sąjūdis – nesuvokia, kad tiek be vienos, tiek be kitos partijos valdančiosios daugumos nebūtų? Viešojoje erdvėje girdime iš liberalių partijų priekaištus konservatoriams dėl mokesčių reformos, bet kodėl tie priekaištai nesimaterializuoja į rimtesnes pozicijas?
– Nes iki rinkimų liko iš esmės metai su trupučiu. Jei kuri nors iš tų mažiukių neatlaikytų, tai mažumos Vyriausybė sėkmingai pabaigtų dabą. Nereikėtų net kažkokios koalicijos formuoti. Niekas nenorės likus metams laiko iki rinkimų bristi į upę, kurioje dabar murkdosi Vyriausybė. Tad konservatoriai (kadenciją – ELTA) tikrai pabaigtų, o kitiems koalicijos partneriams tai būtų mirtis.
Jie juk tokiu atveju prarastų savo ministerijas, kai kurios iš jų jiems yra labai svarbios. Ten vyksta įdarbinimai, konkursai, akis badantys ir galimai neskaidrūs viešieji pirkimai. Pagrindinė partija žino, kad partnerės dėl tokių įvairių priežasčių negali iš koalicijos pabėgti. Tą žinodama ji ir rodo diktatą. Taigi, visi subalsuos taip, kaip reikia Tėvynės sąjungai. Gali patikti, gali ne, bet taip Tėvynės sąjunga parodo savo sunkiasvorės partijos raumenis.
– O ką rodo opozicija? Parodo, kad neturi dantų, nes taip ir nesugeba įkąsti? Gal opozicija jau yra susitaikiusi ir ietis pakėlusi? Ponas G. Paluckas Eltai sakė, kad interpeliacijų veikiausiai nebebus, nes nebedaug iki rinkimų, dėl to ir nebėra prasmės.
– Prasmę aš visada matau. Dėl opozicijos... Opozicija yra skirtinga ir ji, matyt, jau dalyvauja rinkimuose. Kiekvienas žiūri, kad jiems geriau būtų. Dabartinėje situacijoje socdemai save pozicionuoja taip lyg jau būtų laimėje vyksiančius Seimo rinkimus, kad jie jau turi premjerą ir gal pusę prezidento ir kad kitos opozicinės partijos nebėra reikšmingos bei svarbios. Taigi kiekviena opozicinė partija pirmiausiai sprendžia savo taktinius sprendimus ir dėl to susitarimai dėl bendrų sprendimų nors ir būna, bet jie būna dažnai fragmentuoti.
– Grįžkime prie pirmojo klausimo – ilgai lauktas ir neįvykęs Vyriausybės sudėties atsinaujinimas. Praėjusią savaitę tarsi sukilo opozicijai vilčių, kad dėl J. Šiugždinienės skandalo galima tikėtis pokyčių.
Tačiau tiek konservatorių valdyba, tiek pirmadienį premjerė pasakė, kad pasitiki ministre ir nemato priežasčių abejoti skaidrumu. Mes turėjome šioje Seimo kadencijoje ne vieną interpeliaciją, kai kam šis malonumas teko net du kartus.
Ar opozicija gali sutarti dėl ministrės J. Šiugždinienės, kad ir ją reikia pakviesti į tribūną interpeliacijai, pareikalauti, kad ji atsakytų į klausimus? Ar visgi opozicija mano, kad šis klausimas nevertas interpeliacijos?
– Žinoma, kad vertas. Praktiškai visos opozicinės partijos savo nuomonę jau išsakė. Tačiau aritmetika yra tokia, kad net ir pilnai susivienijus opozicijai už interpeliaciją balsuotų 66–67 Seimo nariai. Yra toks Antanas Vinkus – unikali asmenybė Seime – kuri visada balsuoja, kaip valdantiesiems reikia, ir to neslepia. Taigi ir valdančioji koalicija žino, kad dar yra keli Seimo nariai, kurie kritinėje situacijoje visada jiems padės ir atiduos savo balsą.
Tad be valdančiųjų balsų interpeliacija negalima. O daugumoje, kaip kalbėjome, drausmė geležinė. Bet interpeliacijos turi prasmę. Aš nesutinku su Gintautu, kad nebereikia daryti. Reikia ją daryti, nesvarbu kaip tai pasibaigs. Svarbus yra pats ministrės kvietimas į tribūną, labai svarbus yra pats jos blogų darbų pademonstravimas, parodymas, kad reikia pasiaiškinti, ir, galbūt, kažkuriai daliai žmonių atsiskleis tai, kokie ministrai yra šioje Vyriausybėje.
– Galbūt jūsų vedama partija inicijuos interpeliacijos procesą?
– Aš noriu, kad mes prieš tokius sprendimus apsitartume opozicijoje. Jei toks sutarimas bus, taip ir darysime. Vienos arba dviejų opozicinių partijų veikimas prasmės visiškai neturi. Bet šis instrumentas yra būtinas, ne veltui jis yra Seimo statute.
– Sutiksite, kad opozicijai J. Šiugždinienės klausimas ganėtinai delikatus? A. Tapinas kelia klausimus, eina per savivaldybes, kuriose dirba ir Seimo opozicijoje veikiančių partijų tarybos nariai. Akivaizdu, kad yra ir tokių, kurie taip pat panašiai „įsisavino“ savivaldybės lėšas. Ar tai yra veiksnys tam, kad opozicija šiek tiek švelniau žiūrės į tai, kokioje situacijoje atsidūrė ministrė J. Šiugždinienė?
– Tikrai nemanau. Jei kalba eina apie asmenis, kurie akivaizdžiai vogė – jei tokie faktai yra, tai nėra net klausimo. Tokius žmones partijos tikrai turi šalinti iš savo gretų. Bet jei kalbame apie pagrįstas išlaidas... Šiuo atveju mes kalbame ne apie eilinį tarybos narį, o apie ministrą. Yra pripažinta, kad atsakomybė jam taikoma kitokia, jam taikomi gerokai didesni skaidrumo reikalavimai. O dabar premjerė mūru stoja ir palieka neatsakytus klausimus.
Sako: taip, darėm, bet tą darė kaip ir visi kiti Kaune. Bet juk ministrei tikrai nėra sudėtinga pateikti išklotinę ir parodyti, kad pylėsi kurą... Čia nieko blogo, jei tie įsipylimai sutampa su realybe. Ištuštinai baką, vėl įsipylei... Dėl to jokių priekaištų juk nebūtų. Bet jei matytųsi tokie patys faktai kaip nuomos iš sutuoktinio įmonių ar įsigijimai dešimt kartų didesnių nei yra rinkoje – tada kitas dalykas.
– Jeigu tyrimų banga pasieks „Vardan Lietuvos“ priklausantį tarybos narį ir pamatysite kolegą analogiškoje situacijoje, kokioje atsidūrė J. Šiugždinienė – koks būtų jūsų veiksmas? Suspenduotumėte jo narystę?
– Bent jau iki išsiaiškinimo. Pas mus ir pagal partijos vidinius dokumentus tai numatyta. Jei įtarimai pareikšti, tai asmuo gali būti suspenduojamas arba šalinamas. Kita vertus, mes neturime nė vieno ministro. Dar kartą pažymėsiu, ministrams skaidrumo reikalavimai yra gerokai aukštesni. Galiausiai, dabar galima pasakyti, kad iš premjerės žodžių apie skaidrumą liko tik tušti žodžiai, nepatvirtinti darbais. Viskas, kas įvyko daugiau nei per tris metus, yra kitaip, nei mums buvo žadėta.
– Jūs praėjusią savaitę sakėte, kad premjerės vietoje dėl J. Šiugždinienės būtumėte elgęsis kitaip. Tikinote, kad būtumėte ją atleidęs. Bet jei prisimintume jūsų vadovautos Vyriausybės laikotarpį – juk buvo panašiame kontekste išsirutuliojusių istorijų. Ministras J. Narkevičius atsidūrė net keliuose skandaluose vienu metu: kotletai, namo renovacijos klausimas. Susilaukėte didžiulio spaudimo tiek iš opozicijos, tiek iš apžvalgininkų: kaip gali šis ministras, kuris netgi prezidento pasitikėjimą prarado, likti Vyriausybėje.
Ar ši situacija nerodo, kad J. Šiugždinienės atveju ir pats nebūtumėte pasielgęs kitaip nei premjerė – kad būtumėte pasirinkęs politinę, o ne etinę sprendimo aritmetiką?
– Tai yra skirtingi dalykai. Aš tos pačios Šiugždinienės nekaltinu kažkuo, nesakau, kad ji kažką pavogė. Ji turi galimybę pademonstruoti, kad tos lėšos buvo išleistos taip, kaip tą numato įstatymas. Reikia pateikti išklotines. To aš tikrai pareikalaučiau iš ministro. Jei nepadarytų – kalbos net nebūtų. O kalbant apie Narkevičių... Kuo visos istorijos ir skandalai pasibaigė? Kuo pasibaigė namo renovacija? Visi ikiteisminiai tyrimai nutraukti, pretenzijų nei STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba – ELTA), nei Prokuratūra, nei mokesčių inspekcija nepareiškė.
Kuo pasibaigė pietūs... Narkevičius nieko nepavogė. Kalbant apie darbo kokybę, priekaištų taip pat kažkokių nebuvo. Bet prisiminkime kitas situacijas. Žemės ūkio ministras – kažkieno žemę aparė. Ir viskas – buvo sprendimas. Buvo kategoriškas prezidentės sprendimas. Nors jis nieko nepavogė, sprendimas buvo priimtas, jis pasitraukė. Ir tokių atvejų buvo ne vienas. Tik tada buvo prezidentė, kuri išreikšdavo stiprią poziciją ir tos pozicijos laikydavosi. Dabar mes tos pozicijos nematome. Nematome absoliučiai jokių pozicijų. Yra visiška tyluma arba toks paveblenimas, kad patys turėtų išsispręsti.
– Jūsų manymu, kodėl šioje vietoje prezidentas tyli? Jūs jau anksčiau esate minėjęs, kad jo reakcija pasyvi. Jūsų manymu, taip tiesiog susiklostė ar visgi tokiai laikysenai yra aiškūs pamatavimai ir sprendimai?
– Matant bendradarbiavimą su valdančiąja koalicija, jis, matyt, žino, kad jo balsas neturės jokios įtakos. Mes čia kalbame apie Prezidentūros ir prezidento kaip institucijos autoritetą. Grybauskaitė turėjo tiek pat įgaliojimų, bet, matyt, jos autoritetas buvo kitoks.
Nors ir būdavo pasišpilkavimų, bet bent jau aš sutardavau su prezidente, kai susėdavau ir kalbėdavau: žiūrėkite, kokia žala valstybei, kokia gali būti moralinė žala. Tada ir ieškodavai kažkokių sprendimų. Narkevičiaus istorija, nebenoriu grįžti atgal, bet buvo pasakyta, kaip galima ją spręsti... Bet prezidentas paklausė savo patarėjų ir išėjo su neperspektyviu pareiškimu.
– Taigi gali būti, kad istorija su J. Narkevičiumi vis dar atbaido prezidentą nuo kietesnės pozicijos?
– Bet kiek jau laiko praėjo. Jau kita Vyriausybė atėjo. (...) Prezidentas turi daryti moralinį spaudimą, jis turi įrankių. Bet kodėl jis jais nesinaudoja? Gal nenori, o gal pritaria valdantiesiems.
– Jūs kaip buvęs premjeras, jei apibendrintume dabartinės Vyriausybės vadovės pasirinkimą eiti be ministrų rotacijų... Yra du naratyvai, vieną iš jų konstruojate jūs. Esate ne kartą viešai pasakęs, kad premjerė I. Šimonytė galėtų vadovautis jūsų patirtimi ir pakeisti kritikuojamus ministrus. Kitas naratyvas – premjerės.
Ji, atsakydama į tokias pastabas ar pasiūlymus, sako, kad pakeitimai dėl pakeitimų nėra racionalu ir kad dabartinei Vyriausybei pokyčių nereikia. Jūsų požiūriu, kodėl ši Vyriausybė, jau nuėjusi didžiąją dalį savo kelio, nepakeitė nė vieno ministro? Juk progų tam buvo ne viena, buvo ir pareiškimai ant stalo padėti, buvo ne viena krizė, kuri atrodė, kad kitaip nesibaigs, kaip tik pokyčiais Vyriausybėje.
– Yra įvairios priežastys. Visgi, ir aš manau, kad keisti ministrą dėl pakeitimo nėra prasmės. Keisti reikia į geresnį. Ministras, kuris yra neveiklus, arba tas, kurio darbai Lietuvai nieko neduoda arba duoda žalą – jis turi būti pakeistas geresniu. Tai jei tu neturi geresnio – tai ir keitimo daryti nereikia. Antras momentas, matyt, yra susitarimai tarp koalicijos partnerių. Sutarta, kad vieni kitų ministrų neliečia. Tad, jei kuris ministras ir paslysta, jį delegavusi partija sako, kad neleis jokio patraukimo.
– Tai yra politinė pozicija ir čia iš esmės nieko keisto. Jūs kaip politikas, nepagalvojate, kodėl būtent toks I. Šimonytės sprendimas?
– Aš manau, kad tai yra savų žmonių Vyriausybė. Juk tikrai yra geresnių už šiuos ministrus, tačiau jie nėra savi. Jie nėra prisitaikėliai, politinės vadovybės padlaižiai. Tai yra savų, lojalių žmonių suformuota Vyriausybė su vidutiniškais gebėjimais. Ir premjerė čia su savo gebėjimais, savo stiliumi ir autoritetu tą Vyriausybę tiesiog tempia. Ji pati yra kaip Vyriausybė.
– Kokie bus Seimo rinkimai?
– Manau, kad tai bus nestandartiniai rinkimai. Atsiranda naujų politinių partijų, bent jau viena pasiskelbė, kad tikrai akumuliuos radikalius balus.
– Lietuvos šeimų sąjūdį turite galvoje?
– Taip. Gali būti, kad ir Igno Vėgėlės judėjimas atsiras. O tai, kiek naujų darinių atsiras, turės įtakos rinkimų rezultatams.
– Ar tokie Šeimų sąjūdžio ar I. Vėgėlės buriami dariniai jums pavojingi? Iš pirmos pažiūros, gal čia jūsų ankstesnei politinei platformai pavojingesnis dalykas?
– Taip, jokių grėsmių šioje vietoje nematome.
– Rinkimuose, žinoma, daug kas priklausys nuo asmenybių, kurios stos vesti partijas. Pavyzdžiui, kas nuo partijos pretenduos tapti premjeru. Yra daug klaustukų, žiūrint į jūsų partiją ir veikiausiai pagrindinius jūsų oponentus – socialdemokratus. Dėl pastarųjų keliami klausimai, ar LSDP pirmininkė V. Blinkevičiūtė eis į prezidentus, ar M. Sinkevičius bus keliamas į Vyriausybės vadovus. Atitinkamai ir dėl jūsų esama klausimų: ar S. Skvernelis bandys grįžti į Vyriausybę, ar visgi turės kitų planų?
– Partijos turi turėti alternatyvų ir įvairiausių pasiūlymų. Galbūt mūsų sąrašą į Europos Parlamentą ves vienas žmogus, į Seimą, natūralu, kad galėtų vesti partijos pirmininkas. Prezidento rinkimuose mes turime bent tris jau dalyvavusius šiuose rinkimuose politikus. Ar kažkam reikės pabandyti antrą kartą iš tų trijų, o gal reikia ieškoti kandidatų ne partijos rėmuose? Mes tuos sprendimus priimsime. Birželio mėnesį turėsime suvažiavimą, kur ir apsispręsime, kaip darysime. Statyti ant vieno žmogaus tikrai yra didžiulė rizika. Todėl, kai ateis momentas, pasakysime, kas į kokias pozicijas pretenduos. O partijos pirmininkas, natūralu, kad turėtų kažkur dalyvauti.
– Veikiausiai ne Europos Parlamento rinkimuose.
– Galbūt ir ne Europos Parlamento, nors ir ten yra svarbu.
– Bet Lietuvoje susiklostė taip, kad Europos Parlamentas yra tam tikras politinis pensionatas...
– Pas mus taip susiklostė. Bet ten sprendžiasi labai daug dalykų ir mes karais labai nuvertiname Europos Parlamentą. Bet kaip ten bebūtų, partijos pirmininkai vyksiančiuose rinkimuose turės dalyvauti. Ir, manau, kad jie neturės būti lyderiais visuose trijuose rinkimuose, tai sunkiai suderinama. Būtų gerai, jei „Vardan Lietuvos“ turėtų stiprius žmones visuose trijose rinkimuose: Europos Parlamento lyderį, lyderį prezidento rinkimams ir lyderį Seimo rinkimams.
– O link kurios lyderystės jūsų širdis šaukia? Kol kas suprantu, kad ne į Europos Parlamentą keliauti žadate. Lieka premjero pozicija, kurioje jau buvote, ir prezidento – į kurią bandėte pakliūti.
– Aš neslėpsiu, kad vykdomojoje valdžioje tikrai buvo sunkūs, tragiškai sunkūs 4 metai, bet jie buvo prasmingi. Čia matai rezultatus, matai iš karto ir klaidas. Jei kalbėtume apie darbą ir veiklą, tai ši veikla yra pati prasmingiausia. Tačiau kaip bus – dar pamatysime. Padarysime, kad mūsų bendruomenei būtų priimtas geriausias spendimas.
– O jei bendruomenėje atsirastų intencijų kelti jus į prezidento rinkimus, ar svarstytumėte šį variantą?
– Nebandysiu to žingsnio žengti, nebent atsiras aplinkybės, kad tai būtų neišvengiama.
– O kas yra tos neišvengiamos aplinkybės?
– Na, jei partija neturės jokio kandidato. Tada įsijungia partijos pirmininko atsakomybė, reikės ją prisiimti. Bet aš pats nekandidatuosiu, toks yra mano sprendimas šiandien. Bet, žinoma, politikoje niekada nesakyk niekada.
– Neatrodo keistoka, kai sakote, kad jei vėl būsite kandidatas į prezidentus, tai tik kandidatas iš bėdos?
– Jeigu jau reikės dalyvauti rinkimuose, tai tada ne iš bėdos, reikės šimtu procentu sudalyvauti. Galiausiai aš tikiuosi, kad partijos bendruomenė rinksis ne iš vieno kandidato. O aš jau dalyvavau... Daryti tai antrą kartą po 5 metų – dar ne visai laikas. Galbūt dar kituose rinkimuose būtų galima kažką pagalvoti.
– Seime galima išgirsti apie jūsų partijoje stvarstomas įvairiausias kandidatūras, esama užuominų apie partijai visai nepriklausančius kandidatus, sukasi labai įdomios pavardės. Ar gali būti kandidatas iš šalies, nepriklausantis partijai?
– Pirminis prioritetas yra žmogus iš partijos. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada.
– Žvelgiant į šiuo metu politinėje erdvėje vykstančius judesius, galima sakyti, kad prezidento rinkimai bus įdomūs: nedalyvauti nebegali teisininkas Ignas Vėgėlė. Svarstyta, gal kuri partija galėtų paremti COVID–19 kontekste išpopuliarėjusį veikėją. Ar matote su juo kokių bendru vardiklių?
– Na, mūsų pozicija yra turėti savo žmogų, bet kalbant apie bendrumą... Yra daug bendrumų, ypač kalbant apie pono Vėgėlės kaip teisininko veiklą. Daug pozicijų su jo pozicijomis sutampa ir yra partijai priimtinos – ypač kalbant apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, kalbant apie teismų problemas. O visos kitos jo savybės: kaip jis išmano ekonomiką, mokesčius, socialinius klausimus – tai atsiskleis rinkiminės kampanijos metu.
– Bet viešojoje erdvėje daugiausiai klausimų kyla dėl jo laikysenos kontoversiškumo. Vien jo startas viešojoje erdvėje, pripažinkime, buvo manipuliatyvus. Iš karto atsirado tiek ji labai kritiškai vertinančių, tiek gerbiančių.
– Tada mano reakcija buvo, kad tai yra politiniai pareiškimai ir žmogus dalyvaus politikoje. Esu prastas prognozuotojas, bet šioje vietoje pataikiau. Noriu tikėti, kad jo retorika yra nuoširdi, nes jei kalbi taip, o galvoji kitaip... Tai būtų ir savęs, ir kitų apgavystė.
– Aptarkime klausimus, kurie kyla Lietuvoje laukiamos vokiečių karių brigados kontekste. Kilo didelė diskusija, kartais net nebėra aišku, kas yra diskusijos objektas – brigada ar užsienio politikos strategija bei kultūra. Kodėl tokia diskusija įsismarkavo?
– Todėl, kad prasidėjo vidinė politinė kova, kuri yra žalinga Lietuvai. Tokie klausimai turėtų būti sprendžiami ne viešai kalantis. Paradoksalu, tą daro tos pačios Vyriausybės nariai – krašto apsaugos ministras ir užsienio reikalų ministras. Ir ta diskusija, kuri yra perkelta į viešąją erdvę, tikrai daro didžiulę žalą Lietuvai. Kuria vaizdinį šalies, kuri pati nežino, ko nori, kad neturi vieningos politikos. Reikėjo pasakyti tik vieną dalyką: mūsų tikslas, kad būtų daugiau sąjungininkų Lietuvoje. O jau tada, kaip detalės dėliosis...
Reikėjo pasakyti, kad 2026 m. tikrai būsime saugesni, nes sąjungininkų bus papildomai, kad mes turime tikslą turėti stiprų junginį – brigadą, diviziją... Ir reikėjo daryti darbus. Bet pas mus bėda yra tai, kad rungtyniaujama, kas pirmasis feisbuke paskelbs. Pasirašėme susitarimą, komunikatą, kuris, pasirodo, nieko vertas, nes skirtingai skaitomas, skirtingi tekstai... Reikėjo tiesiog pasakyti, kad mes žingsnį padarėme, ir dabar skelbsime progresą. Dabar žiūrint į tas diskusijas...
Dėl jų saugumo tikrai nepadaugėjo. Aš matau, kaip valdantieji blaškosi, kad ginčijasi, kad kaltina partnerius Vokietijoje, jog jie savo žodžio nesilaiko. Man baisu. Įvykus krizei, panašiai kaip Ukrainoje, jeigu dabartinė valdžia pradės taip komunikuoti ir taip aiškintis, tai mes pasipriešinti nesugebėsime. Man atrodo, kad visa ši istorija padarė milžinišką žalą vien dėl to, kad dėl reklamos, dėl politinių taškų ji buvo išmesta į viešumą. Realiai darbas nebuvo padarytas. Juk reikėjo pirmiau darbą padaryti, o po to juosteles nukirpti.
– Žodžiu, jūsų požiūriu, čia vyksta vidaus politikos kovos?
– Politinė kova yra ne tik Vyriausybės viduje, yra konkurencija tarp Vyriausybės ir Prezidentūros. Ji lygiai tokia pati: kas pirmiau, kas ką pasakys, kas labiau pasistengė, jog Lietuva būtų saugesnė. Tačiau dėl to, kaip jie elgiasi, saugumo nedaugėja.
– Ministras G. Landsbergis sako, kad jam kartais susidaro įspūdis, jog nesama valstybėje adekvataus Lietuvai kylančių grėsmių supratimo. Reaguodamas į jam tekusią kritiką dėl spaudimo Vokietijai, jis sako, kad gal ne visiškai suprantama saugumo problema, nesuvokiama, kad Lietuva šiuo metu yra Vakarų Berlyno analogas Šaltojo karo metais. Todėl dabar, suprask, visos priemonės yra pateisinamos siekiant saugumo. Ką jūs sakote šiuo atžvilgiu? G. Landsbergis pervertina valstybei kylančias grėsmes?
– Nemanau, kad pervertina. Grėsmes visi puikiai suprantame. Bet yra svarbus tavo elgesys. Jeigu tavo tikslas yra tik politinė deklaracija – bus divizija... Bet ar nuo tokios deklaracijos mums saugiau pasidarė? Aš sutikčiau, kad ilgalaikėje perspektyvoje visos partijos sutarė, kad bus divizija, kad bus užtikrintas šiam tikslui įgyvendinti reikalingas tvarus finansavimas.
Bet šiandien to valdantiesiems nereikia. Galiausiai, juk jie žino, kad per pusantrų metų nebus divizijos. Opozicija apie diviziją sužinojo tik iš pranešimų spaudai. Argi taip daroma? Šis klausimas yra ilgalaikis – dar dviejų ar trijų vyriausybių klausimas.
