Jai antrino kone viso V. Adamkaus gyvenimo draugas ir bendražygis, buvęs jo patarėjas taip pat pirmosios kadencijos metu Raimundas Mieželis: „Sunku kalbėti apie Almą būtuoju laiku. Valdas ir Alma buvo tarsi vienas pasaulis. Per visą mūsų bendrą draugystę, kuri tęsiasi nuo pat jaunystės, nesu matęs, kad bent kartą Valdas ir Alma būtų susipykę. Tai, neabejotinai, didelės meilės ir pasiaukojimo vienas kitam liudijimas“.
R. Mieželis prisipažino praradęs nepaprastai artimą ir nuoširdžią savo draugę. Be to, pasak jo, ponia Alma buvo ypatingai svarbi moteris Lietuvai, savo vyrui V. Adamkui ir visiems jų bendriems draugams.
R. Mieželis televizijos humoro laidose buvo vadinamas V. Adamkaus vestuvių pabroliu. Tačiau iš tikrųjų viskas buvę atvirkščiai – jiedu susipažino 1955 m., kai V. Adamkus jau buvo vedęs ponią Almą. Jie susituokė ketveriais metais anksčiau – 1951 m. rugsėjo 1 d. V. Adamkus buvo vyriausiasis pabrolys R. Mieželio ir jo žmonos Dalios vestuvėse 1958 metais Čikagoje.
„Humoristai viską apvertė aukštyn kojomis, nes nenorėdami tiesiogiai kandžioti Valdo, špilkavo mane“, – šyptelėjo R. Mieželis.
Jis prisipažino matantis, kaip V. Adamkus išgyvena dėl žmonos Almos netekties: „Jis važinėdavo į ligoninę jos lankyti kiekvieną dieną. Sėdėdavo prie lovos po kelias valandas. Laukdavo, kad ji atsimerktų ir bent žodį ištartų. Deja, Almutė taip ir neatsimerkė. Nors Valdas tikėjosi stebuklo, bet tai neįvyko. Grįžtu iš Kauno į Vilnių ir nuolat būsiu su juo. Palaikysiu draugą, kaip įmanydamas. Manau, kad jis nepasiduos nevilčiai, nes dar – reikalingas ir naudingas Lietuvai“.
V. Adamkus ir R. Mieželis buvo aktyvūs lietuvių išeivijos jaunuoliai. Jų keliai susipynė, kai Čikagoje kūrėsi JAV studijuojančių lietuvių studentų sąjunga. V. Adamkus studijavo Ilinojaus technologijos institute statybos inžineriją, o R. Mieželis – Ilinojaus universiteto Čikagos skyriuje verslo administravimą.
„Susipažinę išsiaiškinome, kad abu esame gimę Kaune. Todėl iki šiol jaučiame simpatiją šiam miestui“, – yra pasakojęs R.Mieželis. Iš Kauno kilę vaikinai tapo studentų sąjungos valdybos nariais, o jų visuomeninė veikla virto iki šiol trunkančia tvirta draugyste. R. Mieželiui patiko, kad V. Adamkus yra atviras, gerbiantis kito nuomonę ir šiltai bendraujantis.
„Jie abu su Alma papildydavo vienas kitą – su visais žmonėmis, kad ir kas jie bebūtų – karaliai, prezidentai ar eiliniai kur nors sutikti tėvynainiai bendraudavo taip pat nuoširdžiai bei pagarbiai“, – atviravo R. Mieželis.
Tarsi vengdamas emocijų ir ašaringų kalbų, jis stengėsi dalintis šviesiomis draugystės su Adamkais akimirkomis. Prisiminė jų Auksines vestuves 2001 m. rugsėjo 1-ąją: „Šventė vyko Vilniuje. Alma atrodė nuostabiai. Iškviečiau ją šokiui. Tą valsą prisimenu iki šiol. Ji buvo puiki šokėja. Tada jai linkėjau dar ilgai ir laimingai gyventi su Valdu. Argi buvau neteisus? Jie nuo tos dienos koja kojon ėjo beveik dvidešimt dvejus metus“.
Auksinių vestuvių proga V. Adamkus ir ponia Alma buvo gavę Jono Pauliaus II sveikinimą: „Meldžiuosi, kad jūsų santuoka visada teiktų neišsemiamos stiprybės ir būtų nesenkančiu laimės šaltiniu“.
Auksinių vestuvių išvakarėse, atvykusio į darbą V. Adamkaus laukė staigmena – beveik per visą Simono Daukanto aikštę išdėliotos dvi susipynusios širdys iš gėlių – didelė ir maža. Šią dovaną prezidentui ir jo žmonai tada buvo sumanę salono „Tarp gėlių“ darbuotojai. Daugiau nei šimto metrų ilgio gėlių kompozicija V. Adamkaus ir ponios Almos prašymu buvo išvežta ir padėta prie žuvusiųjų per Sausio 13-ąją kapų Antakalnio kapinėse. Gėlių kompozicijai, skirtai Adamkams, tada buvo sunaudota 10 tūkstančių rožių.
Dabar išreikšti pagarbą poniai Almai reikėtų ne tūkstančių rožių ar jos mylimų tulpių, o – visai Lietuvai nulenkti galvas ir pasakyti AČIŪ.
