Sąjūdžio pirmeiviai literatūros personažais dar nėra tapę, bet laikui bėgant taps. Gal kas sukurs ir miuziklą. Įsivaizduoju dainuojantį B.Genzelį. Pamenu iš Sąjūdžio laikų, kaip jaunosios kartos Sąjūdžio aktyvistai mokėsi giedoti V.Kudirkos sukurtą Lietuvos himną.
Beje, dabar bet kuria proga giedamas himnas Sąjūdžio mitinguose nebuvo dažnas. Nepriklausomos Lietuvos vėliava skleidėsi taip pat su įvairiomis peripetijomis. Idėja atkurti nepriklausomybę buvo gyva nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų, bet garsiai ji buvo reiškiama atsargiai, laukiant tinkamo laiko. Iki tol, kol šiam žingsniui pradėjo pritarti ir „perestroikininkai“.
Šiuo požiūriu Sąjūdis – unikalus judėjimas po imperijos, nors ir papuvusios, letena. Revoliucija be ginkluoto sukilimo. Žinoma, kaip jau gal ir dėsninga istorijoje, po revoliucijos būna restauracija, bet SSRS rėmuose ji nepavyko.
Be esminės valstybės atkūrimo funkcijos, Sąjūdis atliko dar vieną didelį darbą – atgaivino, prikėlė beveik iš numirusiųjų Lietuvos visuomenę. Ne vien aš prisimenu tą atmosferą, kuri staiga apėmė visą šalį. Nemeluojant sau klaidinga teigti, kad Lietuvos žmonės Sąjūdžio išvakarėse tik ir laukė, kada papūs nepriklausomybės vėjai.
Dalis Lietuvos gyventojų atvirai kolaboravo su okupacine valdžia, dalis prisitaikė, tarp jų ir stalinizmo aukos, o nemaža dalis buvo visiškai abejingi. 1972 metų įvykiai Kaune sujaudino žmones, bet vis tiek liko tik istorijos epizodas.
Net susirinkusiuosius prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje 1987 m. didelė visuomenės dalis „stebėjo pro langą“ ir tylomis sau svarstė: aha, kas čia bus toliau?
Ano meto pedagogų ideologiniame suvažiavime vienas ryškus komunistų partijos veikėjas džiaugėsi, kad įvykiai Lenkijoje, „Solidarnosc“ Lietuvai neturi jokios įtakos. Sąjūdis beveik per pusmetį pakeitė visą Lietuvos visuomenę.
Atsirado tai, ką vadiname pilietiškumu. Būtent tai, be ko valstybė negali nei prasidėti, nei gyventi, nei aplinkybėms lėmus vėl prisikelti. Ant scenos pakilę kalbėti mokslo, meno ir iš dalies jau politikos žmonės Vingio parke, matydami atėjusiųjų jūrą, aiškiai suprato – mes jau ne idealistų grupelė.
Didelė gyventojų dalis (dabar jau nebeįmanoma nustatyti, kokio dydžio) jau norėjo matyti ne tik nepriklausomą Lietuvą, bet ir mąstė, kokia ji bus ateityje.
Apie tai kokių nors tyrinėjimų nesu užtikęs. O būta įvairiausių pasiūlymų ir už Sąjūdžio seimo ribų, kaip tvarkytis, ko siekti tapus nuo nieko nepriklausoma valstybe.
Dar prieš Sąjūdžio suvažiavimą buvo parengta programa, bet visuomenėje ji buvo suvokta kaip bendrų principų deklaracija.
Į Sąjūdžio seimo tarybos būstinę Gedimino pr. 1 plaukė idėjos, dažniausiai raštu, kokių reformų reikėtų imtis Lietuvai stojus į savarankiškos valstybės kelią. Įdomu, kad likus metams iki Kovo 11-osios rašantieji net neabejojo, kad anksčiau ar vėliau tokia lemtinga diena bus.
Nesakyčiau, kad tai, ką teko skaityti, yra Sąjūdžio politinis ar ekonominis folkloras.
Buvo apmąstymų vertų pasiūlymų, bet, deja, jie liko išsisklaidžiusiuose archyvuose. Dalis suinteresuotųjų valstybės ateitimi teigė, kad reikia atkurti smetoninės Lietuvos ekonominį modelį, bet valdomą demokratiniais pagrindais.
Nesunku atspėti, kokio amžiaus žmonės rašė. Iš už jūrų marių atklydę rašiniai siūlė amerikietišką kelią, keliolika net piršo „švedišką socializmą“. Neteko matyti, kad kas nors pageidautų „pagerinto“ tebesamo realybėje socializmo.
Dėl politinių ref,ormų visų nuomonė vienoda: demokratija yra svarbiausia, bet prieš tai – griežta liustracija.
Į atmintį įstrigo dvi pasiūlymų temos. Buvo giriama Sąjūdžio programos tautinės mokyklos koncepcija. Ir netgi buvo pabrėžiama, kad tai vienintelis vertingas dalykas iš sugalvotų ateities reformų. Daugelyje rašinių su įvairiomis idėjomis išnirdavo persergėjimas ateityje vengti visokių sąjungų.
Anuo metu man atrodė, kad bent šiuo klausimu nėra apie ką ir svarstyti. Nei rengiant Sąjūdžio programą, nei ją tobulinant ir konkretinant vėliau neteko girdėti diskusijų nei apie Europos Bendriją, nei apie NATO. Šios temos atsirado tik po dešimties metų.
Artėjant Sąjūdžio steigimo minėjimui manęs paklausė, kaip atrodo jo idealai, vertybės ir dabartis. Ar viskas, ko viltasi anais pilietinio pakilimo laikais, realizavosi?
Atsakymas paprastas: didžioji viltis ir siekis – nepriklausoma Lietuvos valstybė – įgyvendintas.
Įstojusi į ES dalį valstybės kompetencijų Lietuva delegavo į europines struktūras. Ar ateis metas deleguoti daugiau, kol kas sunku pasakyti.
Daug diskusijų ES viduje, kokia jos ateitis ir kokią tai reikšmę turės jos narių valstybingumui. Būčiau prieš politinę ES integraciją.
Tačiau yra galimybė pasirinkti. Ryškiausias pavyzdys žinomas.
Apie Lietuvą NATO struktūroje neverta net diskutuoti. Pačiu laiku ten atsidūrėme.
Tarp nerealizuotų Sąjūdžio siekių neįgyvendinta ir faktiškai jau pamiršta tautinės mokyklos koncepcija. Švietimo ir kultūros strategija yra viena didžiausių šių dienų Lietuvos problemų.
Visais kitais gyvenimo klausimais dabartinė tikrovė pralenkė Sąjūdžio ateities įsivaizdavimus.
Bet laisvoje šalyje yra toks įrankis – diskusija. O jeigu kas nors daugumai žmonių nepatinka – pasipriešinti. Elgtis pilietiškai, kaip ir vyko aktyviausiais Sąjūdžio metais.
