Dvidešimt 15–16 metų paauglių, lydimi licėjaus direktorės Viktorijos Kijashko ir dviejų mokytojų, šią savaitę ramybe ir įvairiomis pramogomis mėgaujasi Karalkrėslio kaime (Vilkaviškio rajone) esančioje sodyboje „Karaliaus krėslas“.
Luhansko srityje esantis Sjeverodonecko licėjus veikė iki 2022-ųjų karo pradžios.
Prieš metus, kai rusų okupantai įsitvirtino Luhansko regione, vietos gubernatorius pranešė, jog mieste nėra vandens, elektros, o okupantams nepaklusę gyventojai šaudomi tiesiog gatvėje.
Sjeverodoneckas tapo miestu vaiduokliu, okupantai jį visiškai sunaikino. Gyventojai buvo priversti evakuotis.
Licėjaus moksleiviai ir mokytojai pasklido po įvairius Ukrainos miestus, dauguma įsikūrė Dnipro mieste, kiti – Kyjive, Poltavoje. Užsiėmimai nenutrūko, vyko nuotoliniu būdu.
Vilkaviškio rajono savivaldybė su Sjeverodonecku dar prieš karą pasirašė bendradarbiavimo sutartį.
Karas nesutrikdė užsimezgusio ryšio, tik dar labiau jį sustiprino.
Iš Vilkaviškio į Sjeverodonecką buvo vežama įvairi humanitarinė pagalba: medicinos, higienos priemonės, termovizoriai, dronai ir kt.
„Kai su Ukrainos garbės konsulu Luhansko srityje Robertu Gabulu bendravome apie galimas pagalbos priemones Sjeverodonecko gyventojams, jis pasiūlė šią gražią idėją – skirti lėšų Sjeverodonecko miesto vaikų poilsiui ir pažinčiai su Lietuva.
Porą mėnesių tvarkėme organizacinius klausimus ir džiaugiamės sulaukę mūsų partnerių“, – pasakojo Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Joris Juškauskas.
Jis teigė, jog savivaldybės biudžeto lėšomis organizuojamai stovyklai vietą surasti nebuvo sunku.
„Sodyboje „Karaliaus krėslas“ dažnai organizuojamos įvairios stovyklos. Iš pradžių norėjome rinktis sodybą Vištyčio apylinkėse, tačiau nusprendėme, jog stovyklautojams bus geriau Karalkrėslyje.
Tikrai neturime nieko prieš Vištytį, ten labai puiku, tačiau nenorėjome dirginti mūsų svečių ukrainiečių, nes Vištytis yra prie pat sienos su Rusija“, – sakė J.Juškauskas.
Atsivežti stovyklautojų vyko vilkaviškietis Stanislovas Petrukaitis, anksčiau ne vieną kartą važiavęs į karo niokojamą Ukrainą.
„Moksleiviai per kelias dienas susirinko į Lvivą, perėjo Ukrainos ir Lenkijos sieną, o tada sėdo į mūsų autobusą.
Pasirengti kelionei jiems buvo nelengva. Kai kurių moksleivių tėvai yra likę okupuotoje teritorijoje, todėl sutvarkyti išvykimo dokumentus labai padėjo R.Gabulas.
Labai džiaugiamės turėdami tiesioginį ryšį su juo. Garbės konsulas R.Gabulas mums yra grandis, per kurią palaikome ryšį su Sjeverodonecko miesto vadovais“, – pasakojo vicemeras J.Juškauskas.
Sjeverodonecko administracijos vadovai reziduoja Dnipre.
Pirmąją stovyklavimo dieną ukrainiečius aplankė Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, o ketvirtadienį moksleiviai, atvykę į savivaldybę, patys išbandė mero kėdę.
J.Juškauskas atkreipė dėmesį, jog licėjaus moksleiviai yra ne tik kultūringi ir tvarkingi paaugliai, bet ir žingeidūs žinioms.
Jie domėjosi Lietuvos švietimo sistema, apsilankė Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre, Paežerių dvare.
Ukrainiečiai jau lankėsi Kaune, Vilniuje ketina apžiūrėti prezidentūrą. Stovyklavietės aikštyne vyksta įvairūs sporto užsiėmimai, o pasimokę vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis moksleiviai 7 km žygiuos į į dr.J.Basanavičiaus tėviškę, susipažinti su Lietuvės senove.
J.Juškausko teigimu, gausybė pramogų nenuvargina stovyklautojų: „Jie mums sakė, jog jaučia labai didelį dėkingumą dėl paramos ir galimybės ramiai praleisti vasarą, labai vertina kiekvieną pasiūlymą pažinti Lietuvą“.
Stovyklai vadovaujanti Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro direktorė Elena Savickienė irgi negailėjo gerų žodžių Ukrainos moksleiviams: „Nėra jokių problemų su jais. Supratingi, nuoširdūs, smalsūs. Tarp jų yra labai gabių moksleivių, olimpiadų nugalėtojų“.
E.Savickienė akcentavo netikėtą šios stovyklos reikšmę ukrainiečiams.
„Jie pusantrų metų mokėsi nuotoliniu būdu ir vienas kitą bei mokytojus matė tik kompiuterių ekranuose.
Stovykloje jie pirmą kartą visi susitiko gyvai“, – sakė stovyklos vadovė.
Maistą stovyklautojams gamina Gražiškių gimnazijos virėjos. Ukrainiečiams netrūksta vaisių, saldumynų. Jie jau ragavo keptos duonos su sūriu, lietuviškos giros.
„Apsilankysime Vilkaviškio ledų fabrike. Nors stovyklautojai jų gauna kasdien“, – šypsojosi E.Savickienė.
Paklausta, ar buvo akimirkų, kai dėl ko nors suspaudė širdį, stovyklos vadovė prisipažino tai patyrusi.
„Žiūrėjome filmą „Angelų takais“ (virtualios realybės filmas, supažindinantis su M.K.Čiurlionio paveikslais. – Red.). Klausiau, ar patiko.
Patiko, sako jie, tik ta vieta, kur griaustinis, – ne. Jiems tai priminė karo garsus.
Apie karą Ukrainoje mes specialiai nieko neklausinėjame, tačiau jie kartais patys papasakoja. Šiurptame nuo tų pasakojimų. Baisu, ką vaikams teko išgyventi.
Klausau ir galvoju, kaip jiems yra sunku, kaip mes gerai gyvename ir iš menkniekių kartais darome problemas“, – kalbėjo stovyklos vadovė E.Savickienė.
