Vienas tokių – valdančiosios koalicijos trintį didinanti mokesčių reforma, kuri šalies verslo, opozicijos ir konservatorių koalicijos partnerių labiausiai kritikuojama dėl to, kad esą mechaniškai keliami kai kurie mokesčiai tik padidins socialinę įtampą, o nauda bus kone niekinė.
Po koalicijos viršūnių susitikimo patys valdantieji politikai vėl kalbėjo, jog reforma arba bus apskritai nepriimta, arba jos galutinis variantas bus toks, kad jį nuspręs sudeginti pačios konservatorių Vyriausybės ir Finansų ministerijos viršūnės.
Tačiau, atrodo, konservatoriai jau susitarė su opoziciniais socialdemokratais dėl paramos – pačių kairiųjų labui ir naudai. Juk jei jie gautų naujos Vyriausybės karūną, kurią jau seniai matuojasi, šiuos padarinius tektų srėbti būtent jiems. Tad, kaip kalbama užkulisiuose, konservatoriai socialdemokratus ir „nupirko“ būtent šiuo argumentu.
Dar viena istorija, skambėjusi ir Rugsėjo 1-osios fone, – mokytojų profsąjungų žadamas streikas, priminęs praėjusią Vyriausybę sukrėtusį ir net tris ministrus iš postų išvertusį pedagogų streiką ir tuometinės Švietimo ir mokslo ministerijos šturmą.
Nežinia, ar šįkart istorija pasikartos būtent tokiu mastu, bet akivaizdu, kad dėl prasidėjusios būsimų rinkimų kampanijos ji bus garsesnė, nei būtų kitu metu.
Juk štai ir prezidentas G.Nausėda, pliekiantis ir planuojamą mokesčių reformą, pasisiūlė būti tarpininku tarp mokytojų ir esą jų negirdinčios valdžios.
Taip pat toliau nerimsta bangos dėl rytinės Lietuvos ir visos ES sienos su Baltarusija ateities.
Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalų ministrai šią savaitę paskelbė, kokiais atvejais ta siena būtų visiškai uždaryta, – jei įvyktų ginkluotas incidentas pasienyje, kuris keltų grėsmę nacionaliniam saugumui, arba jei būtų surengtas masinis organizuotas nelegalių migrantų prasiveržimas.
Liko šiek tiek neaiškūs tos grėsmės ar masiškumo kriterijai, taip pat tai, kodėl aiškiai neįvardyti, pavyzdžiui, teroristiniai aktai šalių viduje, įvykdyti asmenų, kirtusių sieną teisėtai.
Bet kokiu atveju akivaizdu tai, apie ką užkulisiuose kalba ir patys mūsų politikai bei pareigūnai, – nežinia, ar tikrai pavyktų tą sieną uždaryti įvykus net grėsmingiausiems incidentams.
Mat ši siena – visos ES vartai į visus Rytus, o Lietuva ne tik Briuselio būtų spaudžiama šiukštu jos neuždarinėti.
Tikėtina, kad Maskva ir Minskas vien dėl tokio galimo konflikto ar tiesiog norėdami patikrinti visos Europos reakciją gali galvoti apie kokią nors provokaciją.
Dar daugiau griežtų įspėjimų net negalvoti apie jokius uždarymus Lietuva esą sulaukia dėl sienos su Kaliningradu. Iš už Atlanto neva atskrieja apokaliptiniai perspėjimai, kad tai grėstų net baisiausiu dalyku – branduoliniu karu.
O čia pats gyvenimas, kuris, kaip žinoma, yra geriausias pokštininkas, iškrėtė kiaulystę – per Skirvytės upę į Rusiją gumine valtimi neteisėtai perplaukė vyras, pagrobęs nė metų neturintį vaiką. Lietuvos pareigūnai spėjo tik pašūkauti pavymui, pabėgėliui atsiduodant į Rusijos pasieniečių rankas.
Netruko paaiškėti, kad pabėgėlis – A.Švanys, kuris pagrobė savo dukrą, teismo sprendimu turėjusią gyventi su motina.
Šis pilietis priklausė radikalioms sąmokslo teorijų išpažinėjų grupėms, kurios savo kovą prieš „Sistemą“ dažniausiai derina su meile Rusijai ar panašiems režimams. Negana to, jis esą turi ir Rusijos pilietybę.
Rusija greičiausiai negrąžins vyriškio su vaiku Lietuvai, tačiau ne vien dėl to, ar turi jis tos šalies pilietybę, ar ne. Juk tokie bėgliai ir tokios istorijos – tiesiog dangaus mana Kremliaus propagandai apie esą pūvančią ir degraduojančią Europą, ypač apie buvusias sovietines šalis, iš kurių žmonės neva veržiasi į motiną Rusiją.
Neatmestina, kad A.Švanys ir jo vaikas gali tapti įkaitais ar galimų mainų kokiu nors kitu klausimu objektais.
Šio įvykio įaudrinta visuomenė šaukia, jog pirmiausia jis rodo, kad siena su Rusija neva visiškai kiaura ar net neegzistuojanti.
Bet aukščiausi mūsų pareigūnai ragina iš šio incidento nepūsti dramblio dydžio burbulo.
Esą siena stebima ir visiškai kontroliuojama, o kiekvieno, kuris sumąstė peršokti ar perplaukti per ją per kelias minutes, iš principo neįmanoma sulaikyti. Jiems galima pritarti ta prasme, kad žmonės įsigudrindavo pabėgti ir iš Sovietų Sąjungos, ir įveikti Berlyno sieną.
Vis dėlto neįmanoma nematyti ir to, kad šis įvykis turi didesnių pavojingų padarinių potencialą. O kas, jei toks sienos kirtimas taps ir pagunda, ir pavyzdžiu visiems panašiems asmenims panašiose gyvenimo situacijose? Arba nusikaltėliams, bėgantiems nuo Lietuvos ar europinio teisingumo, arba žmonių grobikams?
Juk ir pats A.Švanys, kruopščiai besirengęs savo „operacijai“, labai tikėtina, papildomo įkvėpimo pasisėmė iš „suverenų“ Vilčinskų, kurie pagrobė savo vaikus iš globos namų ir juos nesėkmingai bandė išgabenti į Baltarusiją.
Simboliškas sutapimas – šią savaitę pastaroji šeima nuteista tik visiškai simbolinėmis lygtinio arešto bausmėmis.
Belieka ironiškai pasiguosti, kad Rusija ar Baltarusija „pažadėtos žemės“ yra ne tik vilčinskams, švaniams ar daugeliui kitų panašių veikėjų, bet ir pačiam Romos popiežiui Pranciškui.
Jis šiomis dienomis savo naujausiomis liaupsėmis „didžiai“ Rusijos imperijai ir jos kūrėjams sukėlė triukšmą visame pasaulyje.
Sukritikuoti Šventąjį Tėvą dėl to drįso net vienas didžiausių tradicinių vertybių ir šeimos gynėjų prezidentas G.Nausėda. Ką čia daugiau ir pridursi.
