Nuomonių būta įvairių. Dalis vertintojų stebėjosi ugdymo specialistų
ultimatumu didinti atlyginimą, kiti tikino net už dvigubai didesnį
atlygį niekada nesutiksiantys dirbti su nesukalbamais paaugliais ir dar
labiau nesukalbamais jų tėvais.
Tiesa turbūt slypi kažkur per vidurį, o galimybė streikuoti
nesibaiminant valdžios ar vadovybės sankcijų – demokratijos išraiška.
Tik štai kauniečiai ja nesinaudoja, ir taip nutinka ne pirmą kartą. Kai
pedagogai streikavo prieš penkerius metus ir net buvo įsitvirtinę
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patalpose, taip pat nesijautė
stiprios Kauno kolegų paramos.
Šiais metais vaizdas – dar prastesnis. Lietuvos švietimo darbuotojų
profesinė sąjunga anksčiau skelbė, kad įspėjamajame streike dalyvavo vos
8 Kauno ir Kauno rajono ugdymo įstaigų darbuotojai.
Penktadienį jų gretos buvo dar menkesnės, mat ir bendras protesto
akcijoje dalyvaujančių žmonių skaičius per pastarąsias kelias savaites
sumažėjo, o Kaune streikuoti pasiryžo vos kelios dešimtys švietimo
sistemos specialistų.
Kodėl Kauno pedagogai taip pasyviai įsitraukė į streiką? Juk jų darbo
sąlygos pernelyg nesiskiria nuo kolegų kituose didžiuosiuose miestuose
– tiek klasės panašaus dydžio, tiek atlyginimas mokamas pagal bendrus
tarifus.
Baimė patirti Kauno valdžios rūstybę – nevykęs paaiškinimas. Miesto
vadovams artėjantis streikas turbūt net nelabai rūpėjo, nes profesinės
sąjungos keliami reikalavimai skirti šalies valdžiai, kuri tik deleguoja
dalį švietimo sistemos reguliavimo funkcijų savivaldai.
Labiau tikėtina, kad kauniečiai išvis nelinkę kilusių problemų spręsti
streikuodami ir sugeba jas išspręsti kitais būdais. Pirmiausia –
pasitelkę savo verslumą.
Mokami maži atlyginimai? Galbūt, tačiau daugiau galima užsidirbti
rengiant papildomas pamokas tiems moksleiviams, kuriems įprasto laiko
švietimo įstaigoje neužtenka. Nepakeliamas darbo krūvis? Visada galima
imtis lengvesnės ar geriau apmokamos veiklos.
Reikėtų gerai pasukti galvą norint prisiminti, kada pastarąjį kartą
Kaune vyko streikas.
Kuklias streikuotojų pajėgas Laisvės alėjoje kauniečiai regėjo 2019-ųjų
pabaigoje, tačiau tąkart tokiu būdu dėl savo atlyginimų kovojo Turkijos
įmonės „Kayi“ gimtojoje šalyje pasamdyti darbuotojai, kurie buvo
atsiųsti rekonstruoti Dariaus ir Girėno stadiono. Lietuvos
institucijoms jie neturėjo jokių pretenzijų ir norėjo tik atkreipti
dėmesį į savo problemas.
2009-aisiais streikavo tuometinio „Autrolio“ bendrovės vairuotojai,
tačiau tai buvo taip seniai, kad šios protesto akcijos niekas net
neprisimena. Kai šiemet sumanė streikuoti Vilniaus viešojo transporto
darbuotojai, kauniečiai šios iniciatyvos nepalaikė, nes šiuo metu neturi
didelių skundų.
O vienas įsimintiniausių visų laikų streikų Kaune vyko dar 2000-aisiais,
kai keli žlungančios „Inkaro“ įmonės darbuotojai paskelbė bado streiką.
Šie žmonės nereikalavo didinti atlyginimo, o norėjo tik atgauti tai, ką
uždirbo per kelis mėnesius. Šiais laikais tokia situacija išvis sunkiai
suvokiama. Laiku nemokėti atlyginimo? Kur tai matyta!
Ir šiaip jau streikas kauniečiams labiau siejasi su kairiosios pakraipos
politinių jėgų idėjomis, kurios Kaune niekada nebuvo labai populiarios.
