Ko nepasidalija arba ką bijo prarasti Laisvės partija, kuriai trejus metus trunkanti politinė santuoka su konservatoriais jau akivaizdžiai virsta nepakeliama kankyne?
Jei šios partijos būtų pora ir tikrame gyvenime, bet kuris santykių specialistas jau turbūt seniai ir nedvejodamas konstatuotų faktą, kad minėtą santuoką vargu ar įmanoma išgelbėti.
Stebint padažnėjusius nuožmius valdančiosios koalicijos partnerių nesutarimus atrodo, kad jos netgi nebandoma gelbėti. Politinė santuoka garma į pražūtį. Ar toks įspūdis apgaulingas? Ginčai dėl nekilnojamojo turto apmokestinimo rodo, kad einama skyrybų link ir nė viena pusė jų nesistengia išvengti.
Valdantieji turėjo daugybę progų išvengti barnių dėl visą jų pasiūlytą mokestinę reformą pigia komedija pavertusio naujojo mokesčio, bet visas jas lyg tyčia praleisdavo. Regis, abi pusės siekė, kad į smurtu artimoje aplinkoje gresiantį virsti konfliktą įsikištų ir kaimynai.
Galiausiai taip ir nutiko – prie Seimo susirinkusi minia su Celofanu priešakyje jau grūmojo triukšmingiems sutuoktiniams. Nežinia, ar kitą kartą pikti kaimynai nesugalvos šauktis policijos?
Bet indai dūžta jau ne tik sutuoktinių virtuvėje. Antai praėjusią savaitę nuo I.Šimonytės, G.Skaistės bei A.Armonaitės barnių griaudėjo ir Vyriausybės rūmų koridoriai.
Premjerė ir finansų ministrė, neapsikentusios „laisviečių“ vedlės kamantinėjimo, ar negalima su Briuseliu dar pasiderėti dėl šalies politikams neįveikiamo įsipareigojimų slenksčio, pasiūlė ten važiuoti pačiai.
Panašu, jog A.Armonaitę galėjo būti bandoma užspeisti į kampą ir grasinimais, kad jei ji dar ilgai spyriosis, iš viso gali likti prie suskilusios geldos.
Gali būti, kad pabūgę tokių gąsdinimų „laisviečiai“ ignoravo vėliau vykusį valdančiųjų Seimo frakcijų vadovų pasitarimą. Toks incidentas – pirmas per visą trejų metų koalicijos istoriją.
Šis demaršas, o gal ir ankstesni partnerių burnojimai buvo vaisingi – konservatoriai dar kartą patikslino įstatymo projektą, gerokai apkarpydami anksčiau siūlytus mokesčio tarifus.
Vėlgi galima tik stebėtis, kodėl šis naujas siūlymas, kaip ir ankstesni, koalicijos parterius pasiekė tik pavymui. Ar nebuvo galima jų aptarti savo virtuvėje, o tada pranešti kitiems?
Laisvės partijos atstovų priekaištai, esą konservatoriai nesitaria, nėra nepagrįsti. Ką jau ten nesitaria? Didieji koalicijos partneriai su mažaisiais net nesikalba arba bendrauja tik per žiniasklaidą
Anksčiau dėl to konservatoriams priekaištų turėjo iš už kampo dabartinį barnį stebintys liberalai. Ir juos, ir „laisviečius“ konservatoriai jaukinosi kaip klusniai komandas vykdančius šuniukus.
Ar tiktai nebus dešinieji užmiršę, kad ir mieliausias šuo nešertas pradeda amsėti?
Dėl ko „loja“ Laisvės partija, visiems seniai žinoma. Galima įvairiai vertinti partnerių siekius, bet siųsti juos kaulo kaulyti iš kaimyno – mažų mažiausiai nesolidu.
Ar garbingai elgiasi „laisviečiai“ keldami balsą ir grasindami partneriams kerštu? Ypač kai to keršto smaigalyje – už partnerystės įteisinimą balsuojantis G.Landsbergis, kurio kandidatūrą į eurokomisarus ketinama blokuoti?
O kas kalbėjo, kad skyrybos būna lengvos ir garbingos? Galbūt ir todėl neretai viena nuo kitos nutolusios poros jų vengia toliau kęsdamos toksiškus santykius.
Kodėl Laisvės partija renkasi būtent šį kelią? Dėl turimų trijų ministrų postų ir kitų minkštų kėdžių valdžios kabinetuose.
Kitaip tariant, turto ar vaikų, kuriuos reikėtų dalytis, tiksliau – atsisakyti.
Aišku, kad ant reitingų lentelės dugno atgulusi Laisvės partija nieku gyvu to nenorės, todėl verčiau atsisakys laisvės ir pagarbos nei kiek apkartusios politinės sąjungos jai vis dar teikiamų gėrybių.
Kaip įprasta „suodaitiškose“ ant skyrybų slenksčio atsidūrusių porų dramose, „laisviečiai“ gal dar pamėgins visuomenės akyse tapti pašlijusių santykių aukomis ir taip prisivilioti daugiau sekėjų ir jų atjautos.
Bet kokiu atveju per likusius metus tikrų ar suvaidintų dramų ir svetimavimo aktų prieš svarbesnius balsavimus tikrai nepristigsime, nes ir konservatoriai pasirinkimo neturi: nei gali pasukti į kairę, nei palikti to, ką turi.
