Ko verti K.Jucevičiaus aiškinimai teisme, kad Ž.Pacevičius žadėjęs jį perauklėti?
Panašu į komišką spektaklį, kai tarsi pirmoką į pensiją išėjusį buvusį kyšininkų gaudytoją kitas buvęs jų medžiotojas turėtų pamokyti, kad pačiam reikalauti kyšių – nedora.
Ši prekybos poveikiu byla, ko gero, būtų neverta dėmesio, jeigu joje nefigūruotų buvusieji FNTT ir STT vadovai.
Juk, ikiteisminio tyrimo duomenimis, K.Jucevičius, pasinaudodamas savo pažintimis FNTT, žadėjo paveikti pareigūnus, kad jie neteisėtai pakeistų asmens procesinį statusą, ir galimai savo naudai reikalavo duoti, susitarė paimti ir gavo 2 tūkst. eurų kyšį.
Jis net buvo sulaikytas iš karto, kai galimai paėmė pinigus. K.Jucevičius pats pripažino kaltę.
Tai jau ne juokai. Neaišku, ar K.Jucevičius iš tiesų turi pažįstamų FNTT, kurių galėtų paprašyti veikti neteisėtai, ar tik blefavo norėdamas pasipelnyti.
Vis dėlto tai, kad tokios kalbos įmanomos, – rimtas signalas imuniteto tarnyboms.
Vidaus tarnybos pulkininkas, Balerinos pravardę gavęs K.Jucevičius – anaiptol ne atsitiktinis FNTT asmuo.
Jis dirbo šioje įstaigoje nuo 2002 m., po dešimtmečio, kai neteisėtai iš FNTT vadovo pareigų buvo atleistas V.Gailius, pats ėmė jai vadovauti ir išsaugojo postą iki kadencijos pabaigos 2017-aisiais, o tada išėjo į pensiją, nors jį vis lydėjo skandalų šleifas.
Vadovaudamas FNTT K.Jucevičius buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas įtarus, kad galėjo reikalauti kyšio iš advokato J.Kozubovskio.
Tyrimas 2014 metais buvo nutrauktas, prokuratūra konstatavo, jog K.Jucevičius su kyšiu nesusijęs, o pats buvęs advokatas pripažintas kaltu, kad neteisėtai rinko informaciją apie šį FNTT vadovą.
Bet net nubaudus J.Kozubovskį tarnybinių įtarimų K.Jucevičius neišvengė.
Tuometis vidaus reikalų ministras S.Skvernelis pareikalavo, kad jis pasitikrintų melo detektoriumi, ar iš tiesų yra nepriekaištingos reputacijos pareigūnas.
Pasitikrinimas poligrafu pavirto farsu. Iš pradžių K.Jucevičius atsisakė tikrintis teigdamas, kad Vidaus reikalų ministerijai (VRM) pavaldus Lietuvos kriminalinių tyrimų centras gali suklastoti jo patikrinimo rezultatus, vėliau sutiko, bet apsilankęs laboratorijoje ir išvydęs klausimus apie korupciją spruko taip ir neprisėdęs prie poligrafo.
K.Jucevičiui buvo sustabdytas leidimas dirbti su slapta informacija. Be abejo, netekęs tokios teisės FNTT vadovas negali eiti pareigų, bet norint panaikinti leidimą dirbti su slapta informacija reikia įrodyti, kad kyla realus duomenų saugumo pavojus. To padaryti nepavyko, ir VRM jam grąžino leidimą.
Mat K.Jucevičius skųsdavo visus jam nepalankius sprendimus.
Antai likus metams iki kadencijos pabaigos jis apskundė net sprendimą sumažinti jam kvalifikacinę kategoriją. Ketino bylinėtis ir dėl ministro S.Skvernelio įsakymo atlikti pakartotinį patikrinimą dėl teisės dirbti su slapta informacija, nors skundą atsiėmė.
Susidaro įspūdis, kad įklampinęs VRM į teisines procedūras ir sulaukęs palankių teismų ir jį tikrinusių komisijų sprendimų K.Jucevičius įstengė baigti kadenciją neatleistas, o pats neatsistatydino.
Tiktai vidaus tarnybos generolo laipsnio, kuris jam buvo suteiktas, bet netrukus atšauktas, jam nepavyko išsaugoti.
Ką dabar turėtų manyti visuomenė, kai pats K.Jucevičius, be abejo, siekdamas palengvinti savo atsakomybę ir išvengti griežtesnės bausmės, prisipažino priėmęs kyšį?
Ar neatrodys, kad ir anksčiau, kai šis asmuo dar vadovavo FNTT, jis pagrįstai buvo įtarinėjamas, tik išsisukdavo nepagautas už rankos?
Žmonėms sunku suvokti, kaip galėjo buvęs FNTT vadovas galimai reikalauti kyšio, o tai meta šešėlį ant šios institucijos, net jeigu šiandien tokie atvejai ir neįmanomi.
Dėl būtinybės su korupcija kovojančioms institucijoms pačioms nekelti nė menkiausių įtarimų gali pasirodyti keistas ir buvusio STT vadovo laidavimas už savo kolegą.
Prokurorė teisme tvirtino, kad išsiaiškinusi, jog Ž.Pacevičius ne taip jau artimai bendrauja su K.Jucevičiumi, kaip buvo teigiama siekiant baudžiamąją atsakomybę pakeisti laidavimu.
Tikėtina, kad taip ir yra. Sakoma, varnas varnui akies nekerta.
Turbūt ir generolas kitam generolui, kad ir vienadieniam, tik suterštą mundurą pavalo – negali jam atsakyti, kai paprašo už jį laiduoti.
Nors ši istorija, ko gero, greitai nueis į praeitį, iš jos turėtų pasimokyti specialiosios tarnybos, nes niekas taip smarkiai nepakenks jų autoritetui kaip neskaidrūs, abejotini aukštų pareigūnų poelgiai ir veiksmai.
Imuniteto tarnyba privalo būti ir budri, ir veiksminga, o teisiniai instrumentai taip nugludinti, kad susikompromitavę asmenys negalėtų išsisukti nuo atsakomybės.
Labai rimta Lietuvos problema – menkas visuomenės pasitikėjimas valstybe.
Jei dar ir jos institucijų skaidrumą turinčios garantuoti specialiosios tarnybos pačios kels įtarimų, padėtis tik blogės.
