Nutylėti neįstengė ir nekart antisemitiniais išpuoliais į save dėmesį atkreipęs Seimo narys R.Žemaitaitis.
Apkaltos mechanizmas jam buvo paleistas dėl istorinių nesąmonių, kad žydai turėtų atsiprašyti lietuvių už neva dar baisesnį jų vykdytą genocidą ar antisemitinių skaičiuočių citavimą anksčiau, nei įvyko žudynės Izraelyje, bet naujausi pareiškimai prisidėjo, kai specialiojoje komisijoje sutiko dalyvauti ir kai kurie opozicijos parlamentarai.
Iki realios apkaltos dar ilgas kelias. Tikėtina, kad parlamentaro mandatas iš R.Žemaitaičio nebus atimtas nesurinkus tokiam sprendimui būtinos trijų penktadalių Seimo daugumos, jei dalis jo narių, bent tie, kurie nesibodi su antisemitu vaikštinėti kone apsikabinę, per slaptą balsavimą išsuks jį nuo atsakomybės.
Jeigu R.Žemaitaičio rašinėliai „Hamas“ surengus žydų žudynes kiek padidino tikimybę, jog apkalta pavyks, Izraelio keršto atsakas į šį terorą, kad ir kaip keista, jam išeina į naudą.
Keršyti gali artimųjų netekties sukrėstas, teisėto pykčio, net neapykantos akinamas asmuo, bet taip elgtis neturi teisės jokia demokratinė, žmogaus teises gerbianti valstybė. Sunku iš Lietuvos spręsti, kiek Izraeliui pavyksta nepasiduoti aklam kerštui ir vadovautis tik šaltu protu bei atsako smūgių tikslingumu.
Vis dėlto natūralu, kai Vakarų pasaulyje, net visiškai Izraelį remiančiose JAV, nė menkiausio antisemitizmo nejaučiantys asmenys, žurnalistai, politikai baisisi, kai mato televizijos ekrane apdegusį, gyvybę palaikančiais vamzdeliais apkamšytą kretantį mažametį. Ką keičia tai, kad, kaip skelbiama, „Hamas“ sąmoningai prisidengia civiliais?
Gali kiek įmanydamas, pavyzdžiui, A.Vinokuras, aiškinti, kad nereikia paisyti „Hamas“ propagandos ir nekreipti dėmesio į neva melagingus pranešimus apie civilių žūčių skaičių Gazos Ruože, o Izraelis absoliučiai teisus ir nekritikuotinas, vis viena žmonės ima užjausti kitus kenčiančius žmones, net jei jų kančias išprovokavo teroristai.
Juk net JAV žydai rengia protesto akcijas reikalaudami nutraukti totalią Gazos Ruožo blokadą, įleisti humanitarinius konvojus ir neapšaudyti civilių, nors ir kaip sunku juos atskirti nuo teroristų.
Dėl teisybės reikia pripažinti, kad neteko girdėti apie panašias musulmonų akcijas, kuriomis jie gintų ir žydų teisę gyventi.
Per abiejų bendruomenių mitingus ar demonstracijas paprastai agresyviai elgiasi ne žydų, o palestiniečių rėmėjai, kurie kartais griebiasi net teroro.
Verdant tokioms aistroms Vakarų politikai neturėtų jų kurstyti ir skleisti visokių sąmokslo teorijų. Tas pat taikytina ir Lietuvai, prisistatančiai patikima Vakarų pasaulio dalimi. Užtat stebina visiškai vienašališki, net isteriški žinomų mūsų šalies žmonių vertinimai.
Ryškus tokio elgesio pavyzdys – Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko R.Pavilionio pareiškimai laidoje „LRT forumas“, kurioje jis dalyvavo kartu su politologijos profesoriais ir politikos ekspertais.
Susidarė įspūdis, kad buvęs ambasadorius, vienas konservatorių užsienio politikos formuotojų įsėdo ne į savo roges. Aptariant istorines žydų ir palestiniečių konflikto šaknis jis kaip užsuktas visą laiką tik kartojo: „Putinas, Putinas.“
Per daug elementaru, kad būtų verta rimtoje analitinėje laidoje kalbėti, jog karas Viduriniuose Rytuose naudingas Rusijai, bet ne mažiau primityvu ir įsivaizduoti, kad visur, kur įvyksta kas nors blogo ir baisaus, slypi niekšinga V.Putino ranka.
Net kilo įtarimas, kad buvęs ambasadorius apie Vidurinių Rytų problemas išmano tiek, kiek pradinių klasių moksleivis, kuris įžūliai pertraukinėja ir pamoko visai ne jo lygiu kalbančius akademikus, o jie tik mandagiai nusišypso klausydamiesi primityvių tauškalų.
Lieka tik apgailestauti, kad pagal politikos taisykles ir Lietuvoje anaiptol ne akademikai vadovauja Seimo komitetams.
