Lietuvos politinėje padangėje gimsta dar viena politinė jėga – tokią žinią savaitgalį pranešė Seimo narys Remigijus Žemaitaitis.

Tačiau jau kurį laiką Lietuvoje stebimas fenomenas, kai dėl to paties rinkėjo kovojančios politinės jėgos, užuot sujungusios savo pajėgas ir taip galimai pasieksiančios daugiau balsų, skyla ir kuria naujus judėjimus.

Kokį žaidimą žaidžia apklausose 5 proc. barjero neperžengiančios partijos, atsisakančios jungtis prie didesnių žaidėjų, ir ką jos gali išmokti iš žymiausių Lietuvos politinių jungtuvių bei skyrybų?

Aktyviausi – kairieji

[[ge:lrytas:lrytas:28841022]]

Anksčiau „Laisvės ir teisingumo“ partijai priklausęs, bet dėl antisemitinių pareiškimų narystės joje netekęs R.Žemaitaitis šeštadienį paskelbė įsteigęs naują politinę partiją „Nemuno aušra“.

Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji turėtų ne mažiau kaip 2 tūkst. steigėjų, tuo metu R.Žemaitaitis tikino, kad „Nemuno aušros“ įkūrimui pasirašė virš 3 tūkst. žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:29159178]][[ge:lrytas:lrytas:25657461]]

Tiesa, Teisingumo ministerijos atstovai naujienų portalui lrytas.lt antradienį nurodė, kad „Nemuno aušra“ vis dar nėra oficialiai užregistruota partija, su ministerija taip pat dar nepradėtos konsultacijos dėl steigiamųjų dokumentų.

Šiuo metu oficialiai Lietuvoje veikia 23 politinės partijos. 2023 metų pradžioje daugiausiai narių turėjo Lietuvos socialdemokratų partija (14366), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (12233) ir Darbo partija (9357). Iš viso virš 96 tūkst. Lietuvos gyventojų priklauso vienai ar kitai partijai.

Iš visų šalyje įsteigtų partijų, septynios šiuo metu turi savo frakcijas Seime, o net keturios iš jų save priskirtų kairės arba centro-kairės politinėms jėgoms – kaip ir savo atstovus Seime turinti Regionų partija.

Tad kokios sėkmės galėtų tikėtis dar viena, to paties rinkėjo siekianti politinė jėga? Kaip reikėtų aiškinti politinių partijų bumą kairėje politinio spektro pusėje ir kokias pamokas iš praeityje įvykusių partijų skilimų bei susijungimų galima išmokti?

Jungtis vengia

Remiantis dviejų pastarųjų Seimo rinkimų rezultatais, kairiųjų rinkėjų Lietuvoje yra daugiau: už kairiosios pakraipos partijas savo balsus atiduodavo apie 500 tūkst. rinkėjų, tuo metu už dešiniąsias – apie 400 tūkst. gyventojų.

Naujai įkurta R.Žemaitaičio partija galėtų taikytis į kairįjį rinkėją, bet taip pat galėtų bandyti susirinkti kraštutinės dešinės balsus. Visgi, nepaisant to, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas Ignas Kalpokas abejoja, ar naujai įkurta R.Žemaitaičio partija būsimuose rinkimuose peržengtų 5 proc. barjerą ir iš tiesų patektų į naujos kadencijos Seimą.

Anot politologo, viskas priklausys nuo to, kas dar galėtų jungtis prie šio politinio darinio.

[[ge:lrytas:lrytas:29165347]]

„Kol kas, ko gero, tik dalis Klaipėdos „Laisvės ir teisingumo“ skyrių bus nubyrėję. Tad savivaldos lygmenyje kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Klaipėdoje, galbūt ši partija turės kažkokios jėgos, bet, žiūrint nacionaliniu mastu, kai balsų dalijimasis vyksta 1–2 proc. balsų gaunančių partijų kategorijoje, tai ir šios partijos rezultatas galėtų būti dalis nuo 1–2 procento“, – svarstė I.Kalpokas.

Nors toms pačioms vertybėms atstovaujančių, kairei save priskiriančių politinių jėgų Lietuvoje yra nemažai, apie galimybę jungtis ar burti bendrą koaliciją jos kalba vangiai – net ir tos, kurios apklausose demonstruoja itin prastus rezultatus.

Pavyzdžiui, Darbo partija pasiūlė „Laisvės ir teisingumo“ partijai jungtis į vieną partiją, tačiau pastaroji nurodė, kad svarstytų tik koalicijos rinkimams sudarymą.

Politologas I.Kalpokas svarstė, kad didžiausia kliūtis mažą populiarumą turinčių partijų jungtuvėms – asmeninės šių politinių jėgų lyderių ambicijos.

„Vienas iš iššūkių yra tas, kad Lietuvoje partijos formuojasi aplink lyderius. Tai yra ne kokie nors natūraliai susiformavę dariniai, tačiau lyderiai, apie save subūrę žmones.

Kai turime tokias asmenybines partijas, jeigu partijos jungiasi, tada viena asmybė turi būti pirma, o kita – antra. Tad gera valia jungti pajėgas gali labai greitai sumažėti, nes tiesiog tie ego pradeda labai stipriai trintis vienas į kitą“, – paaiškino jis.

Savo ruožtu Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius pabrėžė, kad nebūtinai bendras politinis darinys rinkimuose surinktų daugiau balsų.

„Teoriškai galimi visokie variantai, bet iš esmės vien brutali matematinė aritmetika politikoje neveikia“, – pastebėjo politologas.

M.Baltrukevičius įsitikinęs, kad kelių partijų jungtuvės nebūtinai bus priimtinos vienos ar kitos politinės jėgos rinkėjams.

[[ge:lrytas:lrytas:29165348]]

„Jeigu rinkėjas pasirinko kokią nors politinę jėgą, o ne bet kurią kitą, jei save su ja tapatina, tai nebūtinai jiems patiktų net sprendimas, kad jų partija dirbs su kokia nors kita politine jėga, jau nekalbant apie susijungimą.

Politinės santuokos visada būna tokios, kad dalis to kraičio dažnai pakeliui būna išbarstoma“, – pabrėžė jis.

Ką rodo buvusios jungtuvės?

Vertindamas praeityje įvykusius partijų susijungimus M.Baltrukevičius svarstė, kad jų sėkmė labiausiai priklausė nuo šių partijų svorio.

Pavyzdžiui, 2019 metais partijos „Tvarka ir teisingumas“ ir Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) bei visuomeninis judėjimas „Pirmyn, Lietuva“ pranešė vienijančios jėgas, o 2020 metais po „Laisvė ir teisingumas“ vėliava susijungė į vieną politinę partiją.

„Tai vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kad jeigu partijos turi po kelių procentų palaikymą, atrodytų, jog susijungus jų palaikymo procentai turėtų susidėti, tačiau pagal pasirodymą rinkimuose matėme, kad iš to susijungimo nieko išpešti nepavyko.

Savivaldos rinkimuose jų rezultatai nebuvo patys prasčiausi, bet tai labiau susiję su tuo, kad Vilniuje A.Zuokas, o Klaipėdoje R.Žemaitaitis „patempė“ bendrą situaciją“, – įvertino M.Baltrukevičius.

Tuo metu kaip istoriškai reikšmingiausią ir vieną sėkmingiausių politinių jungtuvių pavyzdį M.Baltrukevičius įvardijo Demokratinės darbo partijos ir socialdemokratų susijungimą.

Tokiam vertinimui pritarė ir I.Kalpokas: „Viena vertus, įvyko konsolidacija, kita vertus, susijungimas padėjo buvusiems komunistams išsiplauti savo mundurą ir tarsi tapti tradiciniais, vakarietiškais socialdemokratais – bent jau ant popieriaus“.

Dar vienas politinio susijungimo sėkmės pavyzdys – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai.

Šis susijungimas, anot ekspertų, leido konsoliduoti tradicinę dešinę, 2008 metais susijungus Tėvynės sąjungai (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) ir Lietuvos krikščionims demokratams.

Kas iš politinių skyrybų išlošė?

Visgi, Lietuvos politinėje istorijoje daug dažnesnis reiškinys yra politinių jėgų skilimas.

M.Baltrukevičiaus teigimu, Lietuvos politinės jėgos dažniausiai skyla ne dėl kokių nors vertybinių klausimų, bet dėl politinio išskaičiavimo, ambicijų, politinės taktikos klausimų, požiūrio į valdančiosios koalicijos likimą.

Pastarąją situaciją, anot eksperto, gerai iliustruoja 2006 metais nuo Darbo partijos atskilusi Pilietinės demokratijos partija. Šioje situacija Darbo partija liko skyrybų laimėtoja.

Tuo metu politinių skyrybų lyderiais I.Kalpokas įvardytų Lietuvos liberalus. Nuo Artūro Zuoko Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) atskilęs 2006 metais įsikūrė Liberalų sąjūdis, o atskilusi nuo pastarųjų 2019 metais įsikūrė Laisvės partija.

Ar pasiteisino „laisviečių“ sprendimas atsiskirti Liberalų sąjūdžio, anot ekspertų, dar per anksti vertinti – kaip ir spėti, kas bus valstiečių partijos skyrybų laimėtoju.

Nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) 2022 metais atsiskyrusiam ir savo partiją Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ įkūrusiam Sauliui Skverneliui 2024 metų Seimo rinkimai bus aiškus rodiklis, ar šis sprendimas pasiteisino.

„Kai demokratai startavo, atrodė, kad tai gali būti sėkmės istorija, kuri parodys, kad atskilimu galima sukurti sėkmingesnį politinį projektą už buvusį ir įrodyti, kad atskilti verta, nes jų skilimas pradžioje buvo su rimtu pagreičiu, o dabar aš nesiryžčiau prognozuoti, kaip mes po 10 metų apie šitą situaciją kalbėsime“, – pripažino M.Baltrukevičius.

Tačiau ryškų laimėtoją ekspertai mato 2018 metų Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) ir to meto Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (dabar – Regionų partijos) skilimo istorijoje.

„Kurį laiką buvo ne visai aišku, kaip viskas susiklostys, bet rinkėjai per pirmuosius po skilimo rinkimus labai aiškiai parodė, kad socialdemokratai, laikęsi pozicijos, jog nėra naudinga toliau likti koalicijoje, ilgalaikėje perspektyvoje išlošė. O Regionų partija liko be aiškių idėjų, be aiškaus elektorato ir su prastomis politinėmis perspektyvomis“, – įvertino M.Baltrukevičius.

Tad Lietuvos politinių skyrybų tendencijos leidžia numanyti, kad ilgailaikėje perspektyvoje viena iš atskilusių politinių jėgų išliks, kita – numirs.

„Dažnai sunku prognozuoti, kaip viskas bus, nes nėra vieno politinio dėsnio, ar gerai pasiseka tiems, kurie atskyla, ar prastai – tik iš laiko perspektyvos galima vertinti, ar buvo verta“, – apibendrino M.Baltrukevičius.

Garsiausios politinės skyrybos ir reikšmingiausios jungtuvės: kaip keitėsi Lietuvos politiniai žaidėjai