Prieš pusmetį pradėtas Ukrainos kariuomenės kontrpuolimas fronte patyrė nesėkmę. Prieš metus anonsuotas tikslas išguiti priešą iš okupuotos teritorijos ar bent labiausiai priartėti prie šios galimybės nepasiektas.

Tai pripažįsta Vakarų aukšto rango kariškiai ir pridengto aiškumo forma kalbantys politikai.

Lietuvoje bene aiškiausiai apie situaciją Ukrainos karo lauke Naujųjų metų išvakarėse pasakė interviu portalui LRT premjerė I.Šimonytė: „Turbūt nebus labai klaidinga pasakyti, kad iš šių metų karo mes tikėjomės visai kitokio rezultato, nei turime šiandien.

Ir, deja, tai reiškia, kad mes turime pradėti įskaičiuoti ir tai, kad scenarijus nebus toks, kokio mums norėjosi šių metų pradžioje, ir kol neprasidėjo Ukrainos puolamieji veiksmai.“

Nepavykusio kontrpuolimo priežastys įvairios. Dažniausiai minima – nepakankama pergalei Vakarų parama Ukrainai. Atvertę žiniasklaidos puslapius atgal nesunkiai surasime greta prognozavusiųjų pradėto kontrpuolimo sėkmę ir tuos į atsargą išėjusių JAV kariškių perspėjimus, kad Ukrainai gali ir nepavykti pralaužti Rusijos paruoštos gynybinės linijos.

[[ge:lrytas:lrytas:29928579]]

Kaip ir kas galutinai Kijeve priima svarbius sprendimus fronte, kada nors atskleis karo istorikai.

Margame informaciniame sraute šmėstelėjo anoniminis pranešimas, kad Ukrainos „sprendėjai“ pasirinko kitą, negu buvo Vakarų ekspertų siūlytas, karinių veiksmų variantą. Bet tai jau praeitis.

[[ge:lrytas:lrytas:29217056]][[ge:lrytas:lrytas:29613525]][[ge:lrytas:lrytas:29712259]][[ge:lrytas:lrytas:29803569]]

Ukrainos prezidentas V.Zelenskis pergalės viltį kelia į šiuos metus ir net pamini dar kitus. Šį mėnesį turėtų paaiškėti, ar visi „sprendėjai“ Kijeve tam pritaria.

Rusijos kariauna naujus metus pradėjo agresyviai. Ir visai neatrodo, kaip replikavo po Kijevo apšaudymo V.Zelenskis, kad „priešas paleido raketas beveik visas, kokias turi“. Tuo pat metu Rusijos žvalgyba atvirai skelbia, kad būtent Ukrainos kariniai ištekliai, įskaitant žmones, sparčiai senka.

Tiesa banali – kare ištekliai negali nesekti, bet, jau ir ne žvalgybininkų akimis stebint, matyti, kad Rusijos galimybės organizuoti reikiamą rezervą yra didesnės nei Ukrainos. O kokios Vakarų pagalbos prognozės? Šiuo metu – visiška nežinomybė. O laikas vietoj nestovi.

Rusija jau planuoja fronte lemiamus žingsnius. Vis dažniau ir gausiau keliami į orą Rusijos strateginiai bombonešiai.

Dar savaitė prieš Naujųjų metų šou „prie žydrųjų ekranų“ Lietuva savo artimiausios ateities įžvalgas siejo (ir tebesieja) su Ukraina. Su valstybe, kuri nesiriboja su Lietuva ir yra pusė tūkstančio kilometrų nuo jos. Tiesa, pasaulis šiais laikais tarsi susitraukė. Nors karai Viduriniuose Rytuose ar Afrikoje vis dar toli.

Beje, pastarųjų dešimtmečių karai niekur neįvardijami kaip karai tarp autokratijos ir demokratijos, Rytų ir Vakarų. O žūsta tūkstančiai. Neteko girdėti, kaip paveiktų Lietuvą išsiplėtęs Izraelio ir „Hamas“ karas?

Remdamasi įvykiais Ukrainoje premjerė I.Šimonytė prognozuoja sunkius 2024 metus savo valstybei, o gal ir ne vien jai, kariniu ir politiniu požiūriu. Kad kariniu – faktas.

Lietuvoje tokio vajaus dėl ginklavimosi dar nebuvo. Pagrindas paprastas: jei Rusija laimi Ukrainoje, kitas jos agresijos objektas bus Baltijos valstybės, labiausiai tikėtina, Lietuva. Toks scenarijus Kijeve (iš patikimų šaltinių) nuo karo pradžios kartojamas beveik kas mėnesį po kartą.

Benzino į pradėjusį rūkti nerimą įliejo užsienio reikalų ministras G.Landsbergis. Niekas juodu ant balto išdėstyto rusiško „Barbarosos“ plano neturi, remiamasi elementaria logika – laimėjusi Ukrainoje Rusijos agresija tik plėsis. Ir dar esą nežinia, kaip veiktų NATO penktasis straipsnis.

[[ge:lrytas:lrytas:29941707]]

Du trečdaliai žiniasklaidos forumų paskirti būtent gynybos problemoms. O kaip apsiginti, kad priešas net į mūsų teritoriją neįžengtų? Didinti išlaidas gynybai, įsigyjant moderniausią ginkluotę ir patiems gaminant.

Karinės pramonės Lietuvoje idėja – naujas dalykas. Lietuva ES ir NATO rytinė siena su agresoriumi iki dantų militarizuojasi.

Už kieno pinigus? Krašto apsaugos ministras A.Anušauskas aiškiai atsakė: už mokesčių mokėtojų lėšas. Bus naujas mokestis.

Karo nerimo įkarštyje iškilo visuotinio šaukimo į kariuomenę idėja. I.Šimonytė mano, o gal ir pagrįstai, kad mūsų valstybė tam galėtų ryžtis tik po penkerių metų. Savaime suprantant, kiek tai kainuos. Atskira tema – kokios modernios ginkluotės Lietuvai reikia įsigyti. Patarimas lyg ir paprastas – tos, kuri pasitvirtino kare Ukrainoje.

Tačiau naujame kare viskas gali apsiversti aukštyn kojom. Kaip ir dabartiniame.

Dar prieš dvejus metus niekas nenumatė, koks galėtų būti bepiločių orlaivių vaidmuo. O šiuo metu apie tai ne tik kalbama, bet ir rimtai projektuojama į ateitį.

Mokslas, kad ir karo reikalams, nestovi vietoje. Bus sugalvota, kaip nuo bepiločių apsiginti. Pagaliau ne vien karinės technikos naujovės šiuolaikiniuose karuose lemia sėkmę. Karo klasika keičiasi akyse.

Paruošti šalį efektyviai gynybai – sudėtingas uždavinys.

Kokie galimi politiniai iššūkiai Lietuvai, premjerė nepatikslino, bet atspėti nesudėtinga.

Viskas susiję su ekonomika, o konkrečiai artimiausiais metais – su augančiomis investicijomis į valstybės saugumą. Pinigais nelyja.

Po JAV prezidento vizito į Kiniją, kas vertinama kaip pauzė „karui“, Lietuvoje buvo pareikšta, kad jos pozicija, turinti ekonominių pasekmių, Kinijos atžvilgiu nesikeičia. Bet, atrodo, turės keistis.

Rusijai laimėjus Ukrainoje kis ir kai kurių Vakarų valstybių santykis su Maskva. Ir nebūtinai į vieningą priešišką bloką agresorei – yra belaukiančių progos suremontuoti ir pagaliau paleisti pigesnių dujų tekėjimą.

Mečys Laurinkus. Naujame kare viskas gali apsiversti aukštyn kojom. Kaip ir dabartiniame