Kai ginkluoti iki dantų sovietiniai kariai įsiveržė į LNT (vėliau pavadinimas keitėsi – red.), dar buvo transliuojamos vakaro žinios. Studijoje dirbo žurnalistė Eglė Bučelytė. Be jos taip pat savo darbo vietose buvo visi darbuotojai, kuriems privalu dirbi, rengiant ir transliuojant žinias.
Dirbo išleidėja Birutė Kuzmickienė, dienos redaktorė Janina Kašauskienė, operatorius Petras Bieliauskas, žurnalistė Nijolė Steblienė, garso ir laidos transliacijos režisieriai.
Kadangi prie LNT pastato, kaip ir prie televizijos bokšto bei Aukščiausiosios Tarybos buvo susirinkę tūkstančiai žmonių, dalis televizijos ir radijo darbuotojų taip pat buvo atvažiavę į darbą pabūti kartu su juos palaikančiais vilniečiais.
„Kai tik išgirdau, kad link LNT irgi gali važiuoti tankai, sėdau į taksi ir iš namų Fabijoniškių rajone nuvažiavau į darbą. Aplink radijo ir televizijos pastatus buvo didžiulė minia žmonių. Grojo „Armonikos“ ansamblis“, – prisiminė operatorius P. Bieliauskas.
Atėjęs į darbo vietą studijoje, iš kur tą vakarą buvo transliuojamos vakaro žinios, jis sutiko ir daugiau bendradarbių.
„Iš pradžių ginkluoti kariai įsiveržė į centrinę studiją ir aparatinę. Atjungė visą įrangą, todėl žinių transliacija nutrūko. Mes buvome vienu aukštu aukščiau. Išgirdę triukšmą, užsirakinome. Studijos durys – tvirtos, atplėšti jų įsiveržę okupantai nesugebėjo. Įėjo, tik sudaužę automatų buožėmis“, – pasakojo P. Bieliauskas.
Pasak jo, jokios baimės nei jis, nei sykiu buvę televizijos darbuotojai nejautė. Juos vienijo tas pats ryžtas kautis iki galo, kad ir kas beatsitiktų, kaip ir tuos visus žmonės, susirinkusius visame Vilniuje.
LNT pastatą užėmę okupantai nešaudė. Leido net darbuotojams pasiimti kai kuriuos daiktus, apsirengti ir išeiti į lauką. Bet jau patį pirmą vakarą kariai daužė ir gadino viską, kas jiems pakliuvo po ranka.
Net ir išvaryti iš pastatų S. Konarskio gatvėje, LNT darbuotojai nenustojo rengti žinių ir laidų, kurių tada kaip išganymo laukdavo visa Lietuva. Darbo vietoms buvo rastas kitas pastatas Vilniaus centre.
Į LNT pastatus galima buvo sugrįžti tik po pučo Maskvoje, kuris įvyko 1991 m. rugpjūtį. Tai, ką darbuotojai rado savo buvusiose darbo vietose buvo sunku žodžiais papasakoti – visa aparatūra sudaužyta, apipilta rūgštimi. Archyvai sugadinti arba išgrobstyti. Vis dėlto per gana trumpą laiką pavyko atnaujinti darbą adresu S. Konarskio gatvė 49, kuris nesikeičia jau daugybę metų.
