Skaitau Lietuvos ir kitų ES bei NATO valstybių įvairaus rango politikų ir tarnautojų pranešimus apie karą Ukrainoje ir galimą Rusijos karinį susidūrimą su kuria nors Aljanso nare.

Reikšmingo forumo Briuselyje fone Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis taip pasakė apie spėjamą Rusijos grėsmę NATO: „Tai taip pat yra politinė žinutė iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kad mes jaučiame prie mūsų artėjantį karą. Suprantame, kad Rusija nebus sustabdyta Ukrainoje, ji žengs toliau. Ir tada kitos bus Baltijos šalys.“

Gausiame prognozių fone gal ir nieko nauja, vis dėlto ministro, atstovaujančio valstybei, pasakymas yra vertinamas kitaip nei politologų samprotavimai. Cituojamame tekste „suprantame, kad Rusija nebus sustabdyta“ vietoj „kad“ nėra išlygos „jeigu“, o tai reiškia, kad Rusija Ukrainoje jau laimėjo, ir ji „žengs toliau“.

Esu linkęs tokiai išvadai pritarti, bet to paties kalbėjimo tėkmėje kitoje vietoje sakoma: „Visų pirma – Ukrainos sėkmė ir Ukrainos pergalė. Jei jiems sekasi, jie laimi mums laiko... ir kiek jie dar mums šio laiko gali laimėti, mes nežinome.“

[[ge:lrytas:lrytas:30224778]]

Atvirai sakant, pasakymo turinys painus. Ukrainos pergalė reiškia Rusijos pralaimėjimą, aiškiau tariant, jos išvijimą iš okupuotos teritorijos.

Apie kokį nors nugalėtos Rusijos žengimą toliau, ir dar prieš NATO, net kalbos negali būti. O jeigu viliamasi, kad užsitęsusiu karu Ukrainos fronte gali būti pasinaudota siekiant Lietuvai (ir ne tik jai) pasiruošti būsimoms kovoms su Rusija, vis tiek pripažįstama, kad Ukraina pralaimės.

[[ge:lrytas:lrytas:28733440]][[ge:lrytas:lrytas:28830652]][[ge:lrytas:lrytas:28917586]][[ge:lrytas:lrytas:29119522]]

Bent man keisti pasirodė ir Vokietijos gynybos ministro B.Pistoriaus tekstai apie galimą Rusijos agresiją prieš NATO.

Ministras šia tema pastarosiomis savaitėmis dažnai kalba. Jo manymu, Kremlius nevengia grasinimų Vakarams, Baltijos valstybėms, tad į V.Putino kalbėjimą esą reikia žiūrėti rimtai. Visiškai pritariu.

Tarp įvairių B.Pistoriaus tekstų užtikau ir tokį: „Mūsų ekspertai mano, kad Rusijos puolimas gali įvykti penkerių–aštuonerių metų laikotarpiu.“

Paklaustas, kodėl bauginęs, jog karas vos ne rytoj, atsakė norėjęs išbudinti Vokietijos visuomenę. Nežinau, kaip yra su Vokietijos visuomene, bet, kiek stebiu, Lietuvos visuomenė klausosi pastačiusi ausis.

Vakarų žiniasklaidoje Rusijos karas prieš NATO matomas net po dvidešimties metų. Įdomu būtų pamatyti, kaip tarpusavyje kaunasi robotai.

Per dvidešimt metų po kelis kartus pasikeis valdovai, vyriausybės ir Vakaruose, ir Rytuose. ES užsienio reikalų strategas J.Borrellis trečiojo pasaulinio karo prognozių priepuolyje ėmėsi moderatoriaus vaidmens.

Jo teigimu, karas šiuo metu vyksta Ukrainoje, ne kurioje nors kitoje Europos vietoje, ir visas dėmesys, ne vien politologinis, turi būti sutelktas ten. Reikia daryti taip, kad Rusija Ukrainoje nelaimėtų.

Akivaizdu, kad tiek Ukraina, tiek jos rėmėjai neįvertino Rusijos ir pasitelkę karinę popsinę informaciją manė, jog buvusi žlunganti imperija „užmėtoma kepurėmis“.

Rusija per dvejus karo metus okupavo beveik 18 procentų Ukrainos teritorijos ir šiuo metu fronte perima iniciatyvą. Kaip tai įvyko – atskira tema.

Būta Rusijos kariuomenei liūdnų momentų, tačiau, kaip sakoma, „išsivyniojo“. Ir net perėjo į puolimą. Tiesa, pastarasis – vos ne metras po metro. Pateks į pasaulio karų istoriją.

Netgi kirpyklose klausinėjama: kada ir kaip baigsis karas Ukrainoje? Kaip lemiami minimi šie metai, užgriebiami ir kiti.

Mano manymu, baigsis niekuo. Kažkuo panašiu į „murziną“ taiką ar tokį pat karą. Įvairių tipų diversinės raketos skraidys į priešo teritoriją tol, kol nesualiarmuos vidinė ekonominė situacija tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.

Faktas, kad Ukraina negali išgyventi be Europos paramos. Bet kas vyks pačioje euroatlantinėje sistemoje? Pas mus būsimieji JAV prezidento rinkimai jau yra aktualesni nei tokie pat Lietuvoje. Lietuvos žiniasklaidoje plūkauja Vakarų valstybėse platinami NATO susidūrimo su Rusija scenarijai.

Šia tema retai kalbantis Lietuvos prezidentas sureagavo.

Antradienį rinkosi Valstybės gynimo taryba aptarti saugumo problemų ir ateities planų.

[[ge:lrytas:lrytas:30256340]]

Žodis buvo suteiktas žvalgybos institucijoms. Tiesioginės grėsmės valstybei nenustatyta. Bendros grėsmės, iš dalies tradicinės ir naujos, susijusios su karu Ukrainoje, ne tik išlieka, bet gali būti ir intensyvesnės, turint omenyje provokacijas, kibernetines intervencijas, incidentus, terorizmą, diversijas ir panašiai.

Pranešta, kas bus daroma bendradarbiaujant su strateginių partnerių gynybos struktūromis Lietuvoje. Protingai nesivelta į būsimus Rusijos ir NATO karo scenarijus. Jie pavadinti hipotetiniais samprotavimais, kurių nereikėtų atmesti.

Prezidento G.Nausėdos interviu LRT antradienį vakare buvo solidus, kaip ir dera valstybės vadovui. Atrodo, kad prezidento rinkimų kovoje G.Nausėda konkurentų neturės. Prezidentas pareiškė pasitikintis užsienio reikalų ministru G.Landsbergiu. Dabartiniame verbalinės kovos tarp dviejų institucijų kontekste – išmintingas žingsnis.

Kadangi Valstybės gynimo taryboje daug dėmesio buvo skirta institucijoms, kurios renka ir analizuoja informaciją apie grėsmes, natūralu paklausti, ar visada pateikta informacija valstybės vadovams, o per juos visuomenei yra tiksli ir galutinė. Ne, ne visada.

Pasaulyje daug pavyzdžių apie nepastebėtas grėsmes ar netinkamą jų įvertinimą.

Vis dėlto saugumo temomis, kas išties vyksta ir kas planuojama daryti, žvalgyba yra svarbiausių tarnybų, teikiančių informaciją valstybės vadovams, gretose.

Pradėjus vadovautis kurio nors ministro įžvalgomis, kad ir vertomis dėmesio, būtų tik chaosas.

Mečys Laurinkus. Murzina taika ar toks pats karas – kuo baigsis Rusijos invazija