Gyvenimo teatre nestinga istorijos tragedijų, komedijų, farso ar melodramų. Kas buvo vaidinama 1918 m. vasario 16-osios scenoje?

Pirmiausia pradėkime nuo sakinio: veiksmas vyksta Lenkijoje, tai yra niekur. Juk taip 1895 m. savo garsiojoje absurdo pjesėje „Karalius Ūbas“ pasakė pats dramos autorius Alfredas Jarry. Tuo metu Europoje mažai kas žinojo Lenkiją, o dar mažiau – Lietuvą. Pati Lietuva beveik visa kalba lenkiškai – net mūsų didieji, pradedant Simonu Daukantu, baigiant Vincu Kudirka. Šios Lietuvos kažkodėl nenorime garsiau įvardyti.

Merkelio Račkausko atsiminimuose (1885–1905) po Lietuvą blaškosi tik keli sąmoningi lietuvininkai – Povilas Višinskis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Jonas Jablonskis. Būsimasis žemės reformos architektas Mykolas Krupavičius (gimęs 1885 m.) tuo pat metu nustėrsta pirmą sykį iš kaimyno eigulio totoriaus sužinojęs apie „Lietuvos karalių“ Vytautą.

1897 m. Vilniuje šalia 40 proc. žydų ir 30 proc. lenkakalbių gyvena vos 2 proc. lietuvių.

[[ge:lrytas:lrytas:30545946]][[ge:lrytas:lrytas:30179926]]

Tiesa, yra 12 Vilniaus apaštalų, tarp kurių ir būsimasis signataras Donatas Malinauskas, tačiau nė vienas jų nėra antros kartos vilnietis. Šie apaštalai narsiai kovoja už Vytautą ir lietuviškas pamaldas Mikalojaus bažnyčioje. Išsikovoja 1901 m. Tuoj, 1905 m., į Vilnių suguža 2000 Didžiojo Vilniaus Seimo deputatų. Prasidėjo lituanistinė Lietuvos revoliucija – ir prasidėjo būtent Vilniuje.

Tiesa, nėra nė vienos fotografijos, išskyrus Alsėdžių kaimiečių dešimtuką su Stanislovu Narutavičiumi priešakyje. Ne itin gausėja vaizdų ir per kitą dešimtmetį. 1918 m. vasario 16-osios signatarų fotografijos nėra – visi klaidinami garsiąja nuotrauka, kuri buvo padaryta dar 1917 m. rugsėjo 25 d. (A.Jarušaitytės fotoateljė), tuoj po Lietuvių konferencijos Vilniuje, kur ant scenos šalia Vyčio matyti ir Žemaičių Meška. Ar ne dėl Meškos minėtoje fotografijoje šalia Jono Basanavičiaus sėdi S.Narutavičius? O gal ir dėl to, kad jis save laikė bajoru senalietuviu ir vienintelis pasirašė Aktą lenkiškai?

O ir pagal minėtą signatarų fotografiją mokytojos liepia mokiniams mokytis jų vardus atmintinai, o turėtų kelti klausimą: ar atsitiktinai signatarai taip susėdę? Gal signatarus pradėkime pažinti ne iš barzdų, o iš Jūratės Širvytės-Rukštelės ir Adriano Schvarzsteino 2018 m. surengto performanso „Signatarai eina fotografuotis“?

Ar teatras tuo pasibaigė? O kur Stasio Šilingo, vienintelio vilniečio iš Vasario 16-osios aplinkos (kooptuotas į Tarybą liepą), vienos dienos diktatūra, paskelbta prieš pat Kūčias? Mažaūgis, ilgaplaukis, bet vienintelis vilnietis karininkų buvo pasitiktas šūkiu „Šalin diktatorių“. Kas tai, jei ne absurdo teatras, išvykus Antanui Smetonai ir Augustinui Voldemarui.

Kodėl tame teatre nedalyvauja Mykolas Šleževičius, o gruodžio 27 d. išleidžia atsišaukimą „Į Lietuvos piliečius“ lietuviškai, lenkiškai ir baltarusiškai, kviečiantį į savanorių kariuomenę? Bet juk Vyriausybės lagaminai jau sukrauti trauktis kartu su vokiečių kariuomene į Kauną, tai ir padarys sausio 2 d.! Bet ar ne teatrališkai dieną prieš tai Kazys Škirpa iškelia Trispalvę Gedimino bokšte? Viskas atrodo absurdiškiau, kai žinome, kad K.Škirpai tuo metu vadovauja Liudas Gira. Kaip čia turi siūbuoti atminties aistrų laivas!

Prisiminę S.Šilingo diktatūrą, taip pat prisiminkime Danijilo Charmso kuriamą „sargybą ant Valstybinės leidyklos stogo“: „Sėdėjau ant Valstybinės leidyklos stogo ir žiūrėjau tvarkos, nes jeigu ko nors nepastebėsi, tai kas nors ims ir atsitiks. Negalima palikti miesto be priežiūros. O kas prižiūrės miestą, jei ne aš? Jei kur nors kokia nors netvarka, tai mes tuoj ją sutvarkysim.“ Gal tuo ir vadovavosi S.Šilingas?

D.Charmso atmintis Vilniuje šiandien gyva. Tuo rūpinasi Oskaras Koršunovas. Man įsidėmėjo dar vienas charmsiškas siužetas iš Vasario 16-osios šventimų tradicijos.

1998 m. tuometis kultūros ministras, rašytojas Saulius Šaltenis pabandė sureikšminti 1918 m. vasario 16 d. įvykius. O tam scena buvo pasirinkta vadinamuosiuose Signatarų namuose.

Viską režisavo pats šviesaus atminimo metras Eimuntas Nekrošius, o vaidinime teko garbė dalyvauti ir man. Daugiau artistų nebuvo, nors garbių svečių ir žiūrovų nestigo. Buvo net atvykę prezidentai Valdas Adamkus ir Algirdas Brazauskas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vadovas Vytautas Landsbergis.

Jiems buvo suteikta garbė pirmiems pasirašyti Signatarų namų knygoje.

Idėjos, kad pagrindinis šios istorinės dramos veikėjas – Signatarų namų balkonėlis, autorius irgi buvo S.Šaltenis. Man buvo patikėta perskaityti dvidešimties Vasario 16-osios Akto signatarų pavardes. Kai E.Nekrošiaus paklausiau, kaip man jas skaityti, režisierius tik jam būdinga teatro kalba tarstelėjo: „Paprastai.“

Pagal E.Nekrošiaus sumanymą šalia balkonėlio iš vienos ir iš kitos pusės lėtai atsidarė trys langai. Violončele buvo grojama „Tautiška giesmė“. Tada skambant Šv.Jonų bažnyčios varpo dūžiams buvo skaitomos signatarų pavardės.

Nuskambėjus „Tautiškai giesmei“ ir man perskaičius dvidešimt šventų pavardžių spektaklis baigėsi. Kai kam tai pasirodė genialu. Netgi tai, kad vienintelis šiame vaidinime žmogus, neturėjęs teisės judėti, buvo Garbės sargybos kuopos kareivis. Jam vieninteliam buvo prisakyta stovėti kaip stygai. Tiek prieš vaidinimą, tiek ir po jo kieme turėjo skambėti muzika.

Svarstant spektaklio scenarijų Kultūros ministerijoje buvo nutarta, kad tam geriausiai tiktų koks nors Fryderyko Chopino kūrinys. Iš pradžių visi tam pritarė, bet baigiantis posėdžiui kažkam išsprūdo: „Betgi F.Chopinas – lenkas!“

Kilo charmsiška sumaištis. Griūva visas scenarijus. Reikia skirstytis, o niekas kitos muzikos nesiūlo. Sėdėdamas E.Nekrošiui už nugaros pasiūliau pasirinkti anglų roko grupės „Led Zeppelin“ kūrinį „Good Times, Bad Times“ („Geri laikai, blogi laikai“. – Red.) ir dar pridūriau, kad tai ir yra Vasario 16-osios idėja. Nustebęs E.Nekrošius paklausė: „Ar jau laikas?“

Kaip per tą laiką pasikeitė Lietuva ir mes visi? Kažkiek pasikeitėme, tačiau kokiomis aktualijomis gyvenome 1998-aisiais?

Iki šiol prisimenu užrašą ant tilto prie tuomečio Pedagoginio instituto atramos: „Hitleris = Stalinas = Pilsudskis“.

[[ge:lrytas:lrytas:30570913]]

Pradėkime nuo to, kad kone visus ištinka šokas, kai išgirsta apie tai, ką yra rašęs Vilniaus publicistas Jerzy Surwillo: maršalas Jozefas Pilsudskis kilęs iš Žemaitijos. Trys jo seneliai ten ir palaidoti, o ketvirtoji senelė kilusi iš garsios žemaičių Bilevičių giminės. Daug kas taip pat nenori patikėti, kad J.Pilsudskio tėvai 1862 m. tuokėsi giliai Žemaitijoje – Teneniuose.

Kokių gi Vasario 16-osios pamokų nesame išmokę iki šiol? Viena svarbiausių pamokų – galima neapkęsti lenkų, galima su jais muštis arba bent jų privengti, bet reikėtų pripažinti viena – nuo XIV amžiaus Lietuvos istorija susijusi su Lenkija. Toji istorijos įtaka tokia ženkli, kad be lenkų kalbos negalima pažinti nei Lietuvos istorijos, nei lietuvių literatūros ir netgi lietuvių kalbos.

Štai nuo ko 1990 m. mes pradėjome kurti naująją Lietuvą. Antilenkiškumas kažkiek suprantamas ir 1918 m. Vienas Vasario 16- osios artistų vaidmenų ir buvo Lietuvos sulietuvinimas. Ir, negana to, nutraukiami istoriniai ryšiai ne tik su Rusija, Vokietija, bet ir su Lenkija. Socialdemokratą Steponą Kairį ir socialistuojantį Mykolą Biržišką dar galima suprasti. Bet kaip prie jų šliejasi liaudininkas Jonas Vileišis ir lenkas bajoras iš Žemaitijos S.Narutavičius?

Kad ir kaip būtų, lituanistinė revoliucija buvo pradėta, kaip buvo pradėta ir fermerinė, sukūrusi Lietuvą kaip pieninių kraštą. Taigi Vasario 16-osios epocha – ne tik avangardinis teatras, bet ir ūkio, kultūrinė revoliucija.

Dažnai klausiama: o kam Lietuvai buvo reikalingas prezidentas A.Smetona? Atsakykime garsaus lietuvio kalbininko ir mitologijos tyrinėtojo Algirdo Juliaus Greimo žodžiais: „Tam, kad visi iki šiol galėtų jį neigti ir kad jo nuolatinis priminimas galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę.“

Nors ne viskas A.Smetonos Lietuvoje buvo jo nuopelnas ir ne viskas tada buvo gražu ar teisinga, smetoninė Lietuva – vienas grakščiausių, energingiausių mūsų šalies istorijos dvidešimtmečių. Jos trumpumas ir trapumas po trisdešimties Kovo 11-osios metų jau pasimetė. Pasimetė ir jos prasmė.

Tačiau nevalia neigti ir pamiršti, kad smetoninė Lietuva su menu ir literatūra, su gimnazijomis lietuvių kalba, su garsiomis pieninėmis ir išmaniais ūkininkais tapo pamatu, be kurio nebūtų įmanoma ir Kovo 11-oji.

Karo Ukrainoje fone tai ypač matyti. Vakarietiška Ukrainos istorija, kad ir prasidėjusi prie Vytauto Didžiojo, moderniais laikais realizavosi tik Austrijos-Vengrijos imperijos saloje, ten, kur Lvovas.

Tuo metu Lietuva, kad ir be Vilniaus, vakarietiška tapo Vasario 16-osios idėjų sklaidoje. Tai suprato ir partizanai 1949 m. skelbdami garsiąją Vasario 16-osios deklaraciją.

Alfredas Bumblauskas. Istorijos teatras ir revoliucija