Šių metų Vasario 16-osios minėjimą ir šventines politikų kalbas temdo atgimęs vadinamasis „čekiukų“ skandalas ir viešinamos Seimo narių išlaidų ataskaitos.

„Žinių radijo“ laidoje dalyvavę istorikai įvertino, kaip per 106 metus pasikeitė Lietuvos politikai ir kokios jų nuodėmės buvo aprašomos to meto spaudoje.

Nuo nuolatinių skambučių iki arklių vagysčių

Penktadienį šalyje minima Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Lietuvos geopolitinė padėtis prieš 106 metus buvo nepalyginamai sunkesnė. Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos teritorijoje šeimininkavo Vokietijos kariuomenė, Vokietija telkė pajėgas vasaros puolimui Vakarų fronte.

[[ge:lrytas:lrytas:30574280]]

Buvo visiškai neaišku, kokia bus Pirmojo pasaulinio karo baigtis. Rusijoje vyko pilietinis karas, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, virto ne tik pilietiniu, bet, bolševikams bandant skverbtis į Europą, ir išoriniu karu.

Anot istorikų, Vasario 16-oji tapo modernios, tautinės, demokratinės Lietuvos pradžia. Lietuvos, kurioje nebe politinis elitas ar diduomenė, tačiau visuomenė tapo valstybės valdymo ir valstybinių reikalų tiesiogine dalyve.

[[ge:lrytas:lrytas:30573001]][[ge:lrytas:lrytas:30577984]]

Vasario 16-osios Akte buvo nurodyta, kad valstybės pamatus turės nustatyti „demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas Seimas“. Tai yra modernaus valstybingumo pamatas, ant kurio atsikūrė ir 1990 m. Lietuva. Kitaip tariant, patyrus daugiau ar mažiau teritorinių netekčių, po 1918 m. buvo suformuotas nacionalinio valstybingumo branduolys.

Tačiau šiandien Lietuvos politikai linksniuojami daugiausiai neigiamame kontekste – ypač po visuomenininko Andriaus Tapino pradėtos „Skaidrinam“ iniciatyvos ir vienas po kito viešinamų politikų kanceliarinių lėšų įsisavinimo atvejų.

Visgi, Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita, save juokais vadinantis Vasario 16-osios fanu bei šalininku, „Žinių radijo“ laidoje pastebėjo, kad ir to meto Lietuvos politikų nereikėtų idealizuoti.

„Buvo visokių atvejų, kai net ir jaunai valstybei kuriantis, įsijungiant plačiam ratui gyventojų, visgi buvo nemažai atvejų, kai buvo sunkiai skiriama, kas yra valstybės, o kas yra mano. Kartais net būdavo tokia papildoma motyvacija: „einu į valdžią, darau kažką dėl Lietuvos, dėl žmonių, bet kartu buvo ir mąstymas, „kad dabar galėsiu ir laisviau pagyventi“.

Šie dalykai ne visada buvo labai atskiriami. Tai natūralu – tai žmogaus prigimties dalykas“, – laidos metu įvertino S.Jazavita.

Istorikas pasakojo, kad ir to meto spaudoje buvo daug barančių įvairiausius biurokratus ir politikus, kad šie netaupiai valstybės lėšas naudojo.

Anot S.Jazavitos, tarpukario spaudoje buvo aprašyta ir stambių politikų, didelio kyšininkavimo atvejų, bet ir įvairiausių smulkmenų.

„Atsiranda telefonai – tuo metu tai buvo didelis dalykas, brangus, toli gražu ne kiekvienas turėjo. Pavyzdžiui, koks nors žmogus tuo metu iš įstaigos skambindavo, ir spaudoje buvo rašoma: „skambinėja visą darbo dieną, visiems, kam įmanoma, skambinėja į kito miesto kontorą. Ką ten galima tiek pliurpti?“.

Tokia kritika buvo spaudoje. Tokie dalykai buvo pakankamai dažni, nepaisant to, kad valstybė vystėsi, užteko visuomeninio potencialio geriems dalykams“, – pasakojo jis.

Anot istoriko, to meto spaudoje taip pat būdavo ir anoniminių tekstų.

[[ge:lrytas:lrytas:30578999]]

„Būdavo, kad parašo koks nors pasipiktinęs pilietis, pasivadinęs „Artojus Juozas“. Būdavo tokie anoniminiai komentarai, kur nežinai, kas ten juos rašo – ar kolega paskundė, ar iš tiesų anoniminis žiniasklaidos bendradarbis, o gal tai yra tas pats žurnalistas, rašantis su pseudonimu, ir todėl 100 proc. nežinome – gal kai kurių istorijų spalvos yra stipriai sutirštintos dėl vienų ar kitų priežasčių, ypač, kai kalbama apie visuomenės negeroves“, – nurodė S.Jazavita.

O būtent įvariausių įvardytų ir aprašytų negerovių, anot istoriko, buvo beveik kiekviename laikraščio numeryje – žmonės skųsdavosi dėl gatvių, transporto ir kitų pačių įvairiausių priežasčių.

Net ir nepriklausomybės kovų metu, anot istoriko, spauda mirgėdavo nuo pranešimų, kad koks nors karininkas nuolat girtauja, kas nors kokio nors piliečio arklį savavališkai pasiėmė ir panašiai.

„Teigiamai žiūrėčiau į tai, kad apie visus tuos dalykus buvo nuolat kalbama – toje pačioje spaudoje, ir vėliau, atsiradus radijui, radijo laidose, ypač ketvirtame dešimtmetyje jau tokie dalykai buvo iškeliami. Reiškia, kad bandoma su jais kovoti, o tai yra svarbiausia. Žmogaus prigimtis visais laikais tokia – į save tie pirštai“, – juokavo istorikas.

Tuo metu Seimo narys, istorikas Valdas Rakutis laidos metu kalbėjo, kad politikoje visais laikais veikė ir idealizmas, ir realizmas, politinės kovos, verslo bandymas daryti įtaką politiniams procesams.

„17 amžiaus tekstą skaitai ir randi tuos pačius dalykus. Tai gal tokia yra ta valdžios prigimtis – ji ateina iš jėgos, o finansinė jėga irgi yra jėga. Ir tai ne tik žmonių savanaudiškumas, kaip dažnai visi galvoja – kartais patys procesai užkoduoti, kad taip būtų.

[[ge:lrytas:lrytas:30579001]]

Nes, pavyzdžiui, politinėje kovoje labai didelę reikšmę turi pinigai – jeigu turi pinigų, tai gali daryti reklamą, mokėti už straipsnius ir kitus dalykus. Tų pinigų iš kažkur reikia paimti.

Tradicinės partijos gali paimti tuos pinigus oficialiai, yra įstatymas, o tie, kas yra nauji, jiems sudėtinga – tada jie priklauso nuo to, kas tuos pinigus duoda. O nemokamai niekas nieko neduoda. Tai uždaras ratas“, – įvertino V.Rakutis.

Svarbiausia, anot jo, koks iš tiesų yra šių įtakų lygis.

„Ar jis yra absoliutus ir įtakos iš esmės nuperka valdžią ir jai diktuoja, ar tai tik viena iš įtakų, kurios paskui viena kitą kompensuoja ir viskas vyksta žmogiškai. (...)

Kažkuria prasme demokratinėje santvarkoje nebekariaujama su tomis įtakomis, bet bandoma jas suvaldyti, neleisti per daug įsigalėti. Demokratijos pasaulis tuo ir patrauklus – absoliučios valdžios niekas iki galo neturi“, – kalbėjo istorikas.

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]][[ge:lrytas:lrytas:30579462]]

Nuo anoniminių skundų iki nuolatinių skambučių: kokios politikų nuodėmės aprašytos 1918 metų Lietuvoje?