Rusijos pajėgoms Ukrainoje susigrąžinant iniciatyvą visoje fronto linijoje ir stumiantis į priekį jau ne po 500 metrų, o kartais net po 10 kilometrų, Europos valstybės susirūpino savo saugumo situacija.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis beveik kiekvienoje savo viešoje kalboje primena, kad, pralaimėjus fronte Ukrainai, eilė ateis ją remiančioms valstybėms ir galbūt pirmiausia esančioms prie Baltijos jūros, turint omenyje Estiją, Latviją, Lietuvą.

Vakarų žiniasklaidoje pilna galimo Rusijos karo su NATO scenarijų. Prognozuojama, kada tai galėtų įvykti, – po trejų, septynerių ar net dvidešimties metų. Turi darbo analitiniai centrai, aukšto rango NATO valstybių atsargos karininkai.

Šviežiausia prognostinė istorija vyksta jau antra savaitė mūsų akyse.

[[ge:lrytas:lrytas:30732205]]

Buvęs JAV sausumos pajėgų vadas Europoje generolas Benas Hodgesas svečiuodamasis Vilniuje, saugumo forume, kalbėjo: „Nežinau, ar visi supranta penktąjį straipsnį (turima omenyje NATO sutartis. – Aut.). Tai nėra automatinis dalykas. Tai politinis sprendimas.

Gali būti, kad bus laikotarpis – galbūt net dvi savaitės – po to, kai Rusija užpuola NATO narę. Gali užtrukti net dvi savaites, kol pastiprinimas atvyks į Lietuvą.“

[[ge:lrytas:lrytas:30706303]][[ge:lrytas:lrytas:30757546]][[ge:lrytas:lrytas:30774319]][[ge:lrytas:lrytas:30774362]]

Regis, kas čia tokio netikėto pasakyta? Maždaug prieš penkerius metus Estijos prezidentas teigė, kad jo šalis Rusijos gali būti užimta per dvi paras. Lietuvoje jau nuo pirmųjų tapimo NATO nare dienų buvo minimi net keli savaitiniai laikotarpiai, kada po Rusijos agresijos atvyktų papildomos NATO valstybių karinės pajėgos.

Bet B.Hodgeso pasakymas bemat sukėlė diskusijų audrą.

„Būtų gerai, jog kas nors B.Hodgesui pasakytų, kad yra regioniniai gynybos planai su pajėgumais, kurie veikia iš karto, o ne po dviejų savaičių“, – nuskambėjo iš aukšto rango Lietuvos kariškių. Krašto apsaugos ministras A.Anušauskas papriekaištavo svečiui naudojantis „sena, labai sena informacija“ apie realią padėtį.

Tuo metu Užsienio reikalų ministerijos vadovas G.Landsbergis patarė rimtai įvertinti žymaus, ilgą karinės karjeros kelią nuėjusio JAV kariškio pastabas. G.Landsbergiui šiuokart pritarė Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen.

Rašant šį straipsnį prezidentas G.Nausėda savo nuomonės dar nebuvo pareiškęs.

Eilinio Lietuvos piliečio pakaušyje formuojasi du reikšmingi klaustukai: kaip iš tikrųjų realiai Lietuvos atžvilgiu veiktų garsusis metų metais linksniuojamas penktasis NATO straipsnis ir ar Lietuvos vadovai žino realią dabartinę galimos gynybos situaciją? O jau dvidešimt metų esame NATO nariai ir aštuoneri metai nuolatos kalbama apie augančią Rusijos grėsmę.

Kadangi tenka rinktis, kuo tikėti, esu linkęs pritarti generolui B.Hodgesui. Prasidėjus kariniam NATO susidūrimui su Rusija prie mūsų sienos, veikiančioms Lietuvos ir kitų NATO valstybių pajėgoms papildoma parama ateis vėliau, o kol tai įvyks, teks kautis esamomis, pasiruoštomis priemonėmis.

Bet kuriuo atveju priešas oru ar sausuma įžengs į Lietuvos teritoriją. Kiek toli, priklausys nuo gynybos pasiruošimo.

Gali būti ir naujas Bachmutas, ir nauja Avdijivka. Žinoma, jei, neduok Dieve, toks karas kils.

Maskva neigia pulsianti konkrečią NATO šalį. Tuo netikima, nes Rusija tą patį sakė ir prieš užpuldama Ukrainą. Norint, kad tai garantuotai neįvyktų, reikia padėti Ukrainai laimėti. Visais kitais atvejais jokių garantijų nėra. Svarbiausios Ukrainai problemos fronte visiems gerai žinomos – ginklai, amunicija ir žmonės.

Prancūzijos vadovas E.Macronas pasiūlė NATO valstybėms pasvarstyti apie jų šalių kariškių dislokavimą Ukrainoje.

NATO generalinio sekretoriaus J.Stoltenbergo reakcija buvo greita – tokių planų nebuvo ir nebus. JAV neigiamas atsakymas irgi neužtruko. Nubangavo ir kitų NATO šalių, nepritariančių idėjai, atsakymai. Faktiškai tema užsidarė.

Beje, įdomu, kad E.Macronas iš anksto žinojo ir NATO vadovo, ir JAV poziciją. Tad koks pranešimo tikslas? Signalas V.Zelenskiui jau galvoti apie derybas su Rusija?

Ukrainoje – rimtos mobilizacijos problemos. Lieka ginklai ir su kai kuriais iš jų mokėjimas veikti. O svarbiausia – laikas. Laikas šiuo metu yra Rusijos sąjungininkas. Po Avdijivkos užgrobimo Rusijos kariuomenė tarsi įgijo naują kvėpavimą. Kuo jis baigsis Ukrainos kariuomenei pereinant į gilią gynybą?

Rusai įsitvirtins savo pačių nusibraižytoje teritorijoje ir pareikš, jog yra atviri deryboms, nors iš anksto žino, kad derybų nebus. Bus pauzė. Prie užimtų teritorijų sienų pritrauks resursus. Rusijos karinė pramonė vis labiau įsibėgėja.

Koks tolesnis tikslas? Nesunku jį jau pamatyti. Pirmiausia tai Juodosios jūros strateginė kontrolė.

Turkijos gudrus vadovas R.T.Erdoganas ne šiaip sau pasakė – dėl Krymo gali kilti pasaulinis karas.

Švedijai tapus NATO nare, Baltijos jūra tampa beveik NATO jūra. Kol NATO nesubyrėjo, šansų Rusijai ten nėra. O įsitvirtinti pietuose žingsnis po žingsnio, išdėstant karines bazes palei NATO valstybių sieną, atrodo, pasiekiama. O jei dar pasisektų paimti Ukrainą kaip vieną iš pasaulio grūdų aruodų, tai būtų didelis strateginis laimėjimas.

Tad Rusijos bet kuriomis priemonėmis artimiausias interesas yra Ukraina ir kas greta jos. Netrukus panirsime į įvykius Moldovoje.

Lietuva intensyviai ruošiasi gynybai ir teisingai daro, nes Rusijos strateginė strėlė, jei nebus Vakarų pagalba nulaužta Ukrainoje, kažkuriuo metu pasisuks ir į mūsų regioną.

Istorijoje nieko nauja. Užtenka prisiminti, nors tada buvo kitokios aplinkybės, Jekaterinos II laikus.

Mečys Laurinkus. Galimo Rusijos karo su NATO scenarijai – kuri prognozė labiausiai tikėtina