„Lietuvos rytui“ pavyko pažvelgti į dokumentus, liudijančius apie sovietinės Lietuvos žygius prisijungti dalį Kaliningrado srities teritorijos.

Dokumentai apie rengtą LSSR teritorinę ekspansiją į Kaliningrado sritį buvo saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve. Jie susegti į LSSR ministrų tarybos reikalų valdybos bylą su grifu „visiškai slaptai“.

Bylos, kuri pradėta 1961 m. gruodžio 21 d., turinį slepia antraštė „Susirašinėjimas su Gamtos apsaugos komitetu prie LTSR ministrų tarybos Kuršių marių tolimesnio tvarkymo klausimu“.

Tačiau, įsigilinus į bylos dokumentus, aiškėja, kad gamtosauginė, ekonominė ir socialinė problematika juose tėra priedanga.

Pagrindinis dokumentų tikslas – priskirti tuometinei Lietuvos SSR dalį kaimyninės Kaliningrado srities teritorijos.

Akiratyje – visa Kuršių nerija

Bylą sudaro patvirtinti trijų dokumentų nuorašai.

Pirmasis – Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko Prano Idzelio 1959 m. birželio 20 d. raštas LSSR mokslų akademijos prezidiumui.

Šiame rašte prašoma moksliškai išnagrinėti ir pagrįsti galimybę prijungti visą Kuršių neriją iki Kranto ir visas Kuršių marias bei Tilžės, Ragainės ir kitus Kaliningrado srities miestus prie Lietuvos SSR teritorijos.

Antrasis dokumentas – 1961 m. gruodžio 20 d. raštas „Dėl Kuršių marių tolimesnio tvarkymo“, adresuotas LSSR ministrų tarybos pirmininkui Motiejui Šumauskui.

[[ge:lrytas:lrytas:26993905]]

Šiame trijų puslapių rašte, kurį pasirašė Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, išdėstomi visų Kuršių marių priskyrimo prie LSSR argumentai, susiję su žuvininkystės problemomis.

Išvardytos teritorijos

Trečiasis ir istoriniu požiūriu pats svarbiausias šios bylos šešių puslapių dokumentas pavadintas „Dėl Kuršių marių ir prie jų prieinančios teritorijos vieningo administravimo ir priskyrimo prie Lietuvos SSR“.

Raštą pasirašė tuometis Mokslų akademijos Ekonomikos instituto direktorius Kazimieras Meškauskas.

Didžioji šio dokumento dalis vėlgi skirta ekonominėms, gamtosaugos ir socialinėms Kuršių marių problemoms.

Tačiau dokumento pabaigoje ir išvadose teigiama, kad visą Kuršių neriją iki Kranto (Zelenogradsko), visas Kuršių marias, Nemuno deltą ir teritoriją kitapus Nemuno su Tilžės (Sovetsko), Ragainės (Nemano) ir Gastų (Slavsko) miestais dera „įjungti į Lietuvos SSR“.

[[ge:lrytas:lrytas:30784825]]

Priskirtinos teritorijos dydis ir ribos buvo parodytos kartoschemose, kurios paminėtos, bet kurių Lietuvos istorikams dar nepavyko rasti.

Tačiau pagal tekstą šios ribos nesunkiai atkuriamos.

Remiantis šia dokumentacija buvo ketinama Lietuvos SSR priskirti Kaliningrado srities teritoriją, kurios plotas, įskaitant ir visas Kuršių marias, sudarytų apie 2300 kvadratinių kilometrų ir kurioje tuo metu gyveno apie 100 tūkstančių gyventojų.

Retorika – tik priedanga

Šiuos unikalius dokumentus aptiko Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro istorikai.

„Specialistai iš karto pastebėjo, kad mokslinė šių dokumentų retorika tėra priedanga. Svarbiausias jų tikslas – prijungti prie tuometinės Lietuvos kaimyninės Kaliningrado srities žemes. Iš šių dokumentų aišku, kad tai nebuvo vien vietinių valdininkų iniciatyva. Mokslų akademijos Ekonomikos institutas nebuvo pavaldus Klaipėdos miesto vykdomajam komitetui ir neprivalėjo vykdyti jo nurodymų.

Tam, kad toks projektas būtų parengtas, Mokslų akademija turėjo gauti to meto Lietuvos aukščiausios politinės valdžios nurodymus“, – kalbėjo Lietuvos istorijos instituto direktorius, istorijos mokslų habilituotas daktaras Alvydas Nikžentaitis.

Okupuotieji reiškė pretenzijas

– Kaip jūs galėtumėte pakomentuoti šiuos dokumentus? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Nikžentaičio.

– Šie dokumentai rodo labai įdomų dalyką. Tai įrodo, kad ir Lietuvoje tuo metu gyvavo tam tikros „tautinio socializmo“ – reiškinio, kuris labiau plėtojosi kaimyninėje Lenkijoje, apraiškos.

Savotiškas paradoksas: sovietinė Lietuva, kuri tuo metu nebuvo valstybė, bandė realizuoti kai kuriuos valstybinius uždavinius ir netgi vykdyti teritorinę ekspansiją.

[[ge:lrytas:lrytas:30352027]][[ge:lrytas:lrytas:30763761]]

Man yra tekę laikyti rankose dar vieną įdomų dokumentą, kurį trumpam buvo parodęs vienas rusų istorikas.

Tai buvo apie 1957 metus sukurtas Tauragės miesto partijos komiteto sekretoriaus, kurio pavardės nebeprisimenu, raštas į Maskvą tuometiniam SSKP CK pirmajam sekretoriui ir SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui.

Šiame rašte buvo dėstomi istorinio pobūdžio motyvai, siekiant įrodyti, kad Kaliningrado sritis yra teisėtos lietuviškos žemės ir kad jas dera prijungti prie Lietuvos SSR.

Įtakos turėjo Krymo pavyzdys?

– Ar sulaukė tas raštas kokio nors atsako?

– Apie tai dar nėra žinoma. Tačiau jau surasti dokumentai rodo, kad idėja priskirti prie Lietuvos Kaliningrado srities žemes arba bent jų dalį gyvavo tuometinės LSSR vadovybės ir kitų įtakingų veikėjų galvose ir kad buvo mėginta šią idėją realizuoti.

[[ge:lrytas:lrytas:30784821]]

Vis dėlto dera prisiminti, kad visa tai vyko vadinamojo SSRS politinio atšilimo laikais, netrukus po J.Stalino mirties.

LSSR valdžią galėjo paskatinti pavyzdys, kai po Antrojo pasaulinio karo Krymo pusiasalis, lig tol priskirtas Rusijai, buvo perduotas Ukrainai.

Surastieji dokumentai akivaizdžiai įrodo, kad tokie planai egzistavo ir kad juos buvo mėginta įgyvendinti. Taip pat iš jų matyti, kad bandyta tai daryti labai atsargiai, prisidengiant socialistine retorika ir ekonominiu tikslingumu.

Galėčiau garantuoti, jog Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko raštas nebuvo jo paties inicijuotas. Mat sovietiniais laikais buvo įprasta, priimant svarbius nutarimus, remtis vadinamosiomis iniciatyvomis iš apačios. Taip ir atsirado šis raštas.

LSSR vadovybės raštiškų nurodymų Mokslų akademijai rengti tokį projektą taip pat nepavyko aptikti. Šie nurodymai galėjo būti ir žodiniai, neužfiksuoti jokiuose dokumentuose.

Matyt, šia tema vyko tam tikrų LSSR valstybinių institucijų bendravimas, kurio pėdsakų istorikams dar nepavyko atsekti.

Taip pat iki šiol lieka neaišku, ties kuriuo šio projekto punktu jis buvo sustabdytas ir kas jį sustabdė – LSSR vadovybė ar SSRS valdžia Maskvoje.

Tikriausiai projekto atsiradimą ir jo eigą globojo aukščiausieji LSSR pareigūnai, tarp jų ir LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus.

Paveldėtų daug problemų

– Jei šis projektas būtų buvęs įgyvendintas, ar išvardytos Kaliningrado srities žemės būtų likusios Lietuvai po jos nepriklausomybės atkūrimo?

[[ge:lrytas:lrytas:30784817]]

– Manau, kad taip. Bet taip pat esu įsitikinęs, kad, tapusi vėl nepriklausoma, Lietuva su šiomis teritorijomis būtų paveldėjusi ir sunkiai išsprendžiamų politinių problemų pluoštą.

– Kodėl projektas liko neįgyvendintas?

– Kalbos apie anksčiau gvildentus planus prijungti Kaliningrado sritį prie Lietuvos sklinda seniai ir nuolat. Tačiau konkrečių dokumentų, įrodančių tų gandų pagrįstumą, nebuvo. Dabar mes turime įrodymus, ir gandai turėtų pasibaigti.

Tiesa, ne viskas šioje istorijoje dar aišku. Trūksta dokumentų originalų, taip pat žemėlapių, kurie yra minimi dokumentų tekstuose.

Trūksta ir likusios institucijų susirašinėjimo dalies, kuri atskleistų šio projekto žlugimo aplinkybes. Tai būtų jau ne tiek istorikų, kiek žurnalistų darbo sritis.

Akivaizdu, kad ši istorija nebeturi jokios įtakos Lietuvos istorinei perspektyvai. Galutinis teisinis sprendimas tarptautinės teisės srityje padarytas 1990 m. rugsėjo 12 d., kai buvo pasirašyta garsioji sutartis „du plius keturi“ dėl Vokietijos suvienijimo.

Šioje sutartyje susivienijusi Vokietija atsisakė bet kokių pretenzijų į savo buvusias teritorijas, kurios po Antrojo pasaulinio karo atiteko kitoms šalims.

Tuo buvo galutinai įteisintas sienų neliečiamumo principas, kuris yra kertinis Europos politinio saugumo akmuo. Ši sutartis liečia ir Lietuvą.

Turiu galvoje Klaipėdos krašto aneksijos faktą ir Lietuvoje kartais reiškiamas istoriškai nepagrįstas ir teisiškai nepateisintas pretenzijas į kaimyninę Kaliningrado sritį.

(„Lietuvos rytas“, 2002 m.)

Slaptoje byloje – užmojai išplėsti Lietuvą: kaip buvo sukurtas planas prisijungti Kaliningrado žemes