Iki vasario 16-osios, svarbiausio naujųjų laikų Lietuvos istorijos įvykio, buvo likę daugiau nei keleri metai.

Iš Vilniaus bėgo rusų kariuomenė (kad vėl sugrįžtų jau su tankais po dvidešimt penkerių metų keturiasdešimtaisiais), išsiveždama ką gali, net bažnyčių varpus, savo carienės skubiai nugriautą paminklą, ratuose per grindinį žiauriai kratomus sužeistuosius, rėkiančius iš skausmo ir keikiančius pradumiančias pro šalį jų ponų karininkų mašinas su moteriškais lagaminais ir karo gražuolėmis rausvai dažytais skruostais.

Liko arklių mėšlas, kraujas, negrabiai bandytas susprogdinti Žaliasis tiltas, krūvos išdarkytų neišsiųstų laiškų, plėšimų, tarpuvaldžio baimė, tuščios kaip išmirusios gatvės.

Net palaidi šunys, katės kažkur pradingo – tik graudžios moterys, nepaisydamos nei maro, nei karo, nei pasaulio pabaigos, „bet ir tai prastesnės rūšies“, atlikusios, kaip prisimena Peliksas Bugailiškis, pirmasis nepriklausomos Lietuvos teisėjas, kitoms – aristokratiškoms – su karininkais išlėkus, vaikštinėjo patamsyje lyg vienintelės gyvos ir ištikimos, sąžiningai tebetiesdamos tarp atsiskiriančių istorinių epochų trūkinėjančio gyvenimo siūlelius, nežinia kam tikėdamosi atiduoti savo karštą, bet trumpą meilę.

Šitokį dramatišką filmą prieš akis rodo istorija, kai vaikštai tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis ir bandai gyvai, lyg vakar matytus pažįstamus įsivaizduoti būrelį lietuvių inteligentų, būsimųjų Nepriklausomybės Akto signatarų, jų atkaklius ginčus, dideles svajones, neviltį ir tikėjimą.

Juk net pats žodis „nepriklausomybė“ nusistovėjo tik po ilgų ginčų. Kaip prisimena jauniausias signataras P.Klimas, ilgai grūmėsi savitumas, savarankiškumas arba tiesiog liuosa Lietuva, kol vis dėlto 1916 metų kovo mėnesį nugalėjo nepriklausomybė, nors daugelis dar ne visai skyrė autonomiją nuo nepriklausomybės, o J.Šaulys tiesiog pasijuto savižudžių svajotojų kompanijoje ir puolė aiškinti, kad nepriklausomybė – pragaištinga fantazija. (O ir po septynių dešimčių su viršum metų mūsų Sąjūdyje ar Aukščiausiojoje Taryboje galėjai girdėti kartais tokius pat stulbinamai panašius karštus ginčus!)

[[ge:lrytas:lrytas:18308975]]

Pagaliau vasario 16-osios signatarams iškilo ir kitas keblus klausimas – o kas mes tokie? Kas mus rinko, paskyrė? Kaip pasirašyti: gal tiesiog „Lietuvos nepriklausomybės skelbėjais“?

A.Žmuidzinavičius ėmė šaipytis, kad, girdi, įsivels, kaip įprasta, korektūros klaida, ir būsit nepriklausomybės skalbėjai.

Tuo metu inteligentai dirbo ir kitus nepabaigiamus varginančius darbus. P.Klimas rašė lietuvišką aritmetikos vadovėlį ir ginčijosi su A.Smetona, kuris siūlė vartoti ne devynetą, o devynergį, nors taip, juokėsi jauniausias signataras, vadinamas devynerių metų gyvulys.

Santykius su okupacine vokiečių valdžia ryškiai parodo A.Smetonos baisus įsiūtis, kai buvo uždrausta leisti naują lietuvių laikraštį, vietoj to patariant rašyti straipsnius vokiškai ir lietuviškai ir iš karto siųsti į cenzūrą.

Tada A.Smetona, inteligentas, žurnalistas, išraudo, išbalo, įkvėpė oro ir sušuko griausmingai, grasindamas vokiečių štabui: Mes jiems parašysim: ar jūs žinot, ką reiškia „jobutvojumat“ – o tai jūs!..

P.Klimas, būsimas puikus diplomatas, A.Hitlerio ir J.Stalino kalėjimų ir lagerių kalinys, viską stropiai ir sąžiningai užsirašė savo dienoraštyje.

Netyrinėsime to stipraus svetimo žodžio prasmės ir kilmės, nes lietuviški žalčiai, rupūžės labai jau drovūs ir nekalti, palyginti su šiurpulinga rusų ar, tarkime, dievobaimingųjų ispanų keiksmų jėga.

Bet koks gyvas, tikras baisaus pažeminimo ir švento pykčio akimirką A.Smetona, būsimasis Lietuvos Prezidentas!

Ir kaip būtų tikusi tokia energinga, trumpa ir nedviprasmiška leksika keturiasdešimtaisiais, atsakant J.Stalinui į jo ultimatumą tokia nusikaltėliams labai aiškia ir suprantama kalba, kartu nedviprasmiškai kviečiant kariuomenę ir tautą gintis.

Įsivaizduokime, koks dabar atrodytų mūsų ir kitų tautų istorijoje mažos, bet orios ir narsios tautos Prezidentas valstietiškais ūsais, tegu ir nedemokratišku – perversmo – būdu atėjęs į valdžią. Ir net ryškiausio naujųjų laikų mitologinio didvyrio, Atlanto nugalėtojo S.Dariaus, kartu su kitais karininkais dalyvavusio 1926 metų perversme, sielai būtų daugiau džiaugsmo, nes vis dėlto augintam, auklėtam demokratiškoje Amerikoje perversmai skausmingas, daug abejonių ir graužaties keliantis dalykas.

Žinoma, tas iš Pirmojo pasaulinio karo laikų pakartotas po ketvirčio amžiaus agresoriui labiausiai suprantamas žodis taptų smagiai cituojamu pavyzdžiu, kaip turi elgtis orus garbingos tautos Prezidentas.

[[ge:lrytas:lrytas:30000064]][[ge:lrytas:lrytas:27898039]]

Bet Prezidentas paliko tautą, kariuomenę ne todėl, kad būtų pamiršęs svetimą kalbą per kelis nepriklausomybės dešimtmečius – deja, prarado sugebėjimą taip paprastai, gyvai ir teisingai užsirūstinti, sukalkėjo, tapo svarbus sau ir reikšmingas. Gal sapnavo ant kuklios asketiškos geležinės lovelės gražius sapnus apie jaudinančią iki ašarų lietuvių tautos vienybę, daug dirbo, šventė jubiliejus, dalijo keturių laipsnių ordinus.

Pats kadaise triūsęs spaudoje, bet dabar žvelgdamas iš Prezidentūros viršukalnių, keičiantis regėjimui, priekaištavo, kad „žurnalistas per arti prisikišęs į gyvenimą žiūri, per daug jo mažmenomis rūpinasi“, matė stambmenas, tapo kultūringas ir daugiau niekados – net didžiai pažemintas – stipriai, aiškiai ir galingai nesusikeikė.

Tačiau kol kas – dar Pirmojo pasaulinio karo laikai, nėra duonos, vadovėlių, žibalo, daug vargo ir labai mažai šviesos. Cenzūra siautėja, vokiečiai tas vargšes „prastesnės rūšies“ ligotas Vilniaus gatvių vaidilutes taip paprastai troškina dujomis ir ties „Vileika kaip šunelius pakasa“, lyg dar kukliai repetuodami prieš būsimą milijonų naikinimą patobulintose dujų kamerose.

Štai būrelis narsių inteligentų svajotojų artina Lietuvos nepriklausomybę, va, ir šaunusis A.Smetona dar jaunas priekyje, o P.Klimas visiškai – tiesiog nepadoriai – jaunas ir toks doras...

(„Lietuvos rytas“, 2002 m.)

Saulius Šaltenis. Vieno keiksmažodžio istorija – gyvoji nepriklausomybė Atsukam laiką