Vilniaus Karveliškių kapinių kvartalas 22C. Susmaigstyti nebylūs mediniai kryžiai ir akmens plokštės slepia po jais gulinčius kūnus žmonių, kurių gyvenimo istorijų niekada jau nesužinosime.

„Nežinomas vyras“, „Nežinoma moteris“ – parašyta ant kryžių. Vienintelė žinia apie juos – pažymėta kūnų radimo vieta ir data.

Žemiau – nedaug ką sakančios ir akmens plokštės, dengiančios kolumbariumus – bendrus kapus. Ant jų iškaltos pavardės, urnose pelenai žmonių, kurie mirę niekam nebuvo reikalingi. Po 20 urnų suguldyta kiekviename bendrame kape.

Prieš pat Velykas, Didįjį penktadienį, tylą sudrumsčia būrelis žmonių.

Privažiuoja Laidojimo paslaugų centro automobilis, darbuotojai iškelia gal 20 urnų ir vieną ar du karstus. Sukalbama malda, urnos, garsiai perskaičius ant jų išrašytas pavardes, sugula į bendrą duobę – išbetonuotą kolumbariumą.

Kokias istorijas slepia Karveliškių kapinių kvartalas 22C?

[[ge:lrytas:lrytas:14441069]]

Palaidojimas – dovana

Gyveno. Kažkur. Tikrai turėjo tėvus, vardą, pavardę. Dirbo. Galbūt mylėjo. Augino vaikus. Bet šiandien jis vienut vienas. Rastas gal pamiškėje. Apleistame name. Ištrauktas iš upės. Niekieno nepasigestas.

Be dokumento kišenėje. Kas jis? Žmogus iš niekur. Šypsnys jam – pagarbus palaidojimas.

– Nuo 2021 metų iki 2023 metų pabaigos centras čia, Karveliškėse, palaidojo 240 urnų, kuriose buvo kremuoti palaikai žmonių, kurių niekas nenorėjo laidoti. Ir 7 karstus su neatpažintų žmonių palaikais. Šią liūdną ceremoniją Vilniuje ir Ignalinoje atliekame 4 kartus per metus. Vienąsyk – prieš Velykas, – pasakojo Laidojimo paslaugų centro direktorė Agnė Kirkickaitė ir jos pavaduotojas Stasys Guja.

Rastų ir neatpažintų žmonių kūnai – didelis galvosūkis ir policijai, nes jie randami vietose, kurios nepadeda žmogaus identifikuoti. Ne namuose ar ligoninėse. Ilgą laiką, kartais net pusmetį, metus, bandoma nustatyti mirusio žmogaus tapatybę, nes paieška dėl jų dingimo nebuvo paskelbta. Gal kišenėje rastas popierėlis, kūno tatuiruotė yra raktas į žmogaus istoriją? O gal jo giminaitis gyvena užsienyje ir tik po ilgo laiko pasiges dingusio žmogaus?

– Tokie neatpažinti mirusieji pas mus atvežami iš Teismo medicinos tarnybos. Čia paimama rasto kūno mėginių, daromas skrodimas, nustatomas DNR. Jei duomenų bazėje nerandamas joks atitikmuo, informuojama policija, ji duoda mums leidimą kūną laidoti valstybės lėšomis.

Šie žmonės nekremuojami, laidojame kūnus karste, kad nebūtų ištrinta jų tapatybė, biologinis DNR kodas. Kapavietė pažymima numeriu.

Ant kryžiaus žymima radimo vieta, laikas, palaidojimo numeris. Jei taip nutiktų, kad kada nors atsirastų giminių ir tai patvirtintų DNR kodas, palaikus jie gali išsikasti ir perlaidoti – kremuoti arba išsivežti į šeimos kapavietę. Bet niekas palaikų neiškasinėja, jei nėra tiksliai nustatyta giminystė, – aiškino A.Kirkickaitė.

[[ge:lrytas:lrytas:31195601]]

– Ar dažnai nutinka, kad neatpažinto žmogaus palaikus tenka iškasti ir perlaidoti?

– Tokių istorijų būna nedaug.

Vienąkart gavome leidimą palaidoti neatpažintą moterį. Prie jos buvo rasta auksinių monetų, žiedų. Tarp tų daiktų buvo ir užrašų knygelė, kurioje buvo keli telefono numeriai. Vienu pavyko prisiskambinti Ispanijoje gyvenančiam giminaičiui, sūnėnui, kurio policija nebuvo radusi. Jis atvyko, gal ir dėl to rasto turto. Jo DNR atitiko, ir žmogus pats palaidojo savo tetą, – pasakojo S.Guja.

Buvo niekam nereikalingi

Neatpažinti kūnai į amžinybę nusineša savo neatskleistas gyvenimo istorijas, tačiau per metus Vilniuje palaidojama ir apie 80 urnų, kuriose – atpažintų žmonių palaikai, tik niekas nepanoro jų laidoti. Dažnai pasiteisinama – nėra pinigų laidotuvėms.

Tokie palaikai savivaldybei nutarus yra kremuojami ir laidojami valstybės lėšomis. Gal ir keista, bet daugiau vienišų žmonių, kuriems mirus niekas jų nepasigenda, gyvena miestų daugiabučiuose nei kaimų vienkiemiuose.

Kazimiero (apie 80 metų, vardas pakeistas) medinė vienkiemio troba Vilniaus rajone šiandien lentomis užkaltais langais, ant durų – spyna. Bet per kažkieno atplėštą lentą galiu žvilgtelėti į vidų. Ant krosnies keli aprūkę puodai, vidury kambario – aukštyn kojom apversta geležinė lova. Plastikiniai buteliai tarp skudurų, maišų sumesti kampe.

Vienintelis kadaise čia gyvenusio žmogaus prabangus daiktas – ant sienos kabantis kūdikėlio Jėzaus paveikslas.

Vyro gyvenimo istorija taip pat skurdi, nes kaime kaip ir nebelikę jo bendraamžių. Žmogus gyvenęs vienas, nes žmona nuskendusi prieš daug metų, trys vaikai buvę paimti į internatą ir niekas jų kaime daugiau nebematę. Taip, gėręs. O kas kaime negeria? Tiek ištraukiau iš autobusų stotelėje laukiančio žmogaus, kai pasiteiravau apie tą apleistą namą.

Kazimiero pernai buvo pasigesta tik po gero mėnesio, kai jis nebesirodydavo kaimo kooperatinėje parduotuvėje, o artimesni kaimynai praėjusią žiemą nebematę rūkstančio kamino, tik išgirdę nuolat kaukiantį šunį. Policija išvežė kūną, vėliau apklausė kaimo gyventojus, gal šie žinantys giminių. Niekas nieko nežinojo.

– Taip, veikiausiai toks žmogus ir buvo atvežtas pas mus palaidoti. Kai žmogus žinomas, bet nėra kam jo laidoti. Įprasta manyti, kad tokie žmonės yra asocialūs asmenys, elgetaujantys, prasigėrę. Bet nebūtinai žmogus, nuėjęs ilgą gyvenimo kelią, tampa visiškai vienas ir niekam nebereikalingas.

Tokio žmogaus palaikus kremuojame, jie laidojami urnose bendrame kape – kolumbariume. Juos kunigas Ričardas Doveika palydi su malda. Nežinome jų gyvenimo istorijos, bet į nebūtį tuos žmones palydime oriai.

Gerai, kad čia, į šį 22C kvartalą, užsuka buvę kaimynai nors žvakutės uždegti. Bet čia palaidota daug žmonių, kurių pavardės žinomos, iškaltos ant urnas dengiančių plokščių, bet pas juos niekas niekada neateina, – apgailestavo A.Kirkickaitė.

– Negi nebūna, kad gimines ir kaimynus ima graužti sąžinė ir jie užsinori perlaidoti palaikus?

– Yra taip buvę. Arba sugrįžta giminių iš užsienio, arba policijoje anksčiau pasirašę, kad nelaidos, persigalvoja. Tada mes kreipiamės į savivaldybę, kad leistų to žmogaus urną išimti iš kapavietės – bendro kolumbariumo. Ji perlaidojama šeimos lėšomis.

Būna, ateina kaimynai ir pareiškia: „Mes svetimi, bet tą žmogų pažinojome. Kiek reikia pinigų, mes susidėsime, kad perlaidotume ten, kur jo artimieji.“

[[ge:lrytas:lrytas:31195596]]

Būna ir taip, kad sėdame, kalbamės su tokio žmogaus vaikais – taip, tėvas gal neaugino, nepadėjo, ryšiai sutrūkinėjo, bet jūs patys jausitės geriau atlikę savo pareigą. Tokie nelengvi pokalbiai kartais padeda, – atsiduso S.Guja.

Nepamirštami ir kūdikiai

Naujagimių laidojimas neatpažintų ir vienišų žmonių kvartale 22C persmelktas ir kūdikių netekusių tėvų skausmo.

– Kodėl tėvai nenori pasilaidoti savo kūdikių, mirusių gimdymo metu?

– Gali būti, kad kai kūdikis gimsta negyvas, tėvams yra toks stresas, kad jie net nebenori to prisiminti. Kapas tėvams ar vienišai motinai nuolat tai primintų.

Būna įvairių atvejų, sunkių emocinių būklių. Vyras būna palikęs moterį, o dar kūdikis gimė negyvas. Vienišą moterį gali ištikti depresija po gimdymo, dėl kurios jos veiksmai tuo metu būna neadekvatūs. Kartais negyvas kūdikis gimsta po išprievartavimo. Vieniša motina gal neturi ir finansinių galimybių.

Mums kūnelis perduodamas su išreikšta tėvų valia ir mirties liudijimu. Kūnelį kremuojame ir urną laidojame bendrame kape. Toks kūdikis jau turi vardą, jis užrašomas, jei dar neturi, užrašoma tik motinos pavardė, o vietoj vardo – brūkšnys.

Kūdikis turi ir asmens kodą, jis taip pat pažymimas.

[[ge:lrytas:lrytas:23056360]][[ge:lrytas:lrytas:29445020]][[ge:lrytas:lrytas:29716748]][[ge:lrytas:lrytas:29647718]]

Laidojami kūdikių palaikai nuo 22 savaitės. Toks kūdikis jau yra asmuo, jo laidojimui suteikiama pašalpa. Iki 22 savaitės amžiaus negyvi embrionai taip pat gali būti palaidoti, jei tėvai pageidauja. Jie neturi nei asmens kodo, nei pavardės. Tėvai gauna leidimą palaidoti embrioną šeimos kape, – kalbėjo A.Kirkickaitė.

– Tikriausiai nelengva pareiga palydėti į amžinybę žmones, kurie niekam nereikalingi?

– Mums tai yra kasdienė pamoka grįžus namo džiaugtis gyvenimu, mylėti artimuosius, rodyti dėmesį, bendrauti su kaimynais, pastebėti vienišus žmones. Atsisukti į tuos, kurie šalia, paklausti, ar nereikia pagalbos.

Kaskart, kai laikome rankose urną, jaučiamės lyg leisdami vienintelį knygos egzempliorių. Esame paskutiniai žmonės, prisiliečiantys prie vienišų žmonių, užverčiantys paskutinį jų gyvenimo istorijos puslapį.

Su malda palydimi ir nekrikščionys

Ričardas Doveika

Šv.Juozapo parapijos klebonas

„Patarnaudami šioje misijoje sutinkame sutrikusius žmones. Kai matai mažą urnelę embriono, iškeliavusio dar iki gimimo.

Kai laidojami iš tiesų vieniši žmonės, be santykių, giminystės ryšių, ir juos sieja tiktai visuomenė, kuri dažnai dar stokoja atjautos, pagarbos, meilės, pakantumo. Nes labai esame užsiėmę savimi.

Kiti yra pažeisti šeimos santykių. Ir tie, kurie atsisako laidoti, nebūtinai atsiriboja dėl pinigų trūkumo. Dažniau dėl tam tikrų nuoskaudų, keršto, susvetimėjimo. Net mirtis, laidotuvės nesuartina žmonių.

Taip, yra ir turinčių materialinių problemų. Valstybė įsiterpia į tų sužalotų santykių tikrovę ir ateina su tarnyste, kurią mes ir atliekame. Ne tik palaidojimo, bet ir įamžinimo. Prižiūri ir toliau jų kapus. Pastato kryžių, uždengia plokšte, įrašo pavardes.

Nutinka, kad prabyla žmonių sąžinė, jie perlaidoja artimųjų palaikus savuose kapuose. Yra tokių, kurie lanko tuos kapus. Bet lieka nemažai tokių, kurie išsižadėjo ir neateina net žvakutės uždegti.

Manau, kad kiekvienas valstybės lėšomis supiltas kapas yra ir mūsų kraujuojančios sąžinės, susvetimėjimo gydymas.

Norint gyti taip pat reikia brandos, peržengti per savo ambicijas. Kad ir svetimą mirusįjį palaidoti yra geras darbas ne tik jo kūnui, bet ir savo sielai. Bet, deja, tai dar reta.

Laidojami neatpažinti ar vieniši žmonės nebūtinai buvo Bažnyčios nariai. Bet ir jie palydimi su malda. Tai yra Bažnyčios misija. Ji užtaria žmogų su jo gyvenimo tikrove, sėkme ir klaidomis, gerais darbais ir gal niekšybėmis. Užtaria ir prisiima atsakomybę. Taip pat ir tie, kurie palydi, atlieka tą užtarimo misiją.

Mes, dvasininkai, taip pat dedame pastangas, kad embrionai nebūtų naikinami su kitomis vadinamosiomis medicininėmis atliekomis, tvarsliava, operacijos metu pašalintais organais.

Mes net savo lėšomis nuperkame ligoninėms šaldiklius, kad tie embrionai nebūtų laikomi kartu su medicininėmis atliekomis. Embrionai yra kaupiami, kremuojami ir palaidojami.

Lietuvoje formuojasi naujas reiškinys – negimusių, nekrikštytų kūdikių kapai. Toks kapas jau yra Šiluvoje. Kalbamasi su vyskupais, kad šventoriuose ar kitoje garbingoje vietoje būtų negimusių kūdikių kapas, į kurį būtų laidojamos negimusių kūdikių urnelės. Tų embrionų, kurių tėvai nepasiima.

Pagal krikščionybę, nuo pradėjimo momento tai yra žmogiškoji gyvybė, iš kurios gimsta žmogus. Ir su juo reikia elgtis kaip su žmogumi.

Jei tėvai paprašo, jiems ligoninė privalo atiduoti embrioną ir jie gali patys palaidoti šeimos kapuose gavę leidimą.

Kunigas dalyvautų tokiose laidotuvėse, yra net specialios nekrikštytų kūdikių laidojimo apeigos, kai nenaudojami geduliniai ženklai. Yra tekę atlikti tokias apeigas tėvų prašymu.“

Karveliškių kapinių paslaptys – ir šokiruoja: ką slepia į amžinybę iškeliavusios mįslės