Kuo arčiau šalies vadovo rinkimų „kovos“, kurią vis dar nepraranda vilties įžiebti žiniasklaida, pabaiga, tuo man aiškiau, kad prezidentas turi būti renkamas Seime.

Kandidatų kalbėjimui (idėjų neaptikta) realizuoti užtektų ir Seime išrinkto valstybės vadovo statuso. Žinoma, tokiam Konstitucijos koregavimui reikės daug laiko, bet po dešimties metų, manau, pokyčiai jau bus prinokę.

Nebent per tuos metus pradėtų byrėti Europos Sąjunga ir reikėtų politinio konsoliduojančio centro, kuriuo keliu toliau eiti. Bet ir tokiu atveju reikėtų didesnių prezidento įgaliojimų.

O ar realus ES išsivaikščiojimas? Yra tik du „arba“: arba vis spartesnė ES vidinė integracija, arba atvirkščias procesas. Apie tai rimti Vakarų analitikai rašo ir diskutuoja jau dešimt metų. Šia tema galėtų savo nuomonę pasakyti ir kandidatai į Lietuvos prezidento postą. Tačiau niekas jų to neklausia.

[[ge:lrytas:lrytas:31646812]]

Svarstoma, net priekaištaujant oponentui, apie priedangų (senoviškai – slėptuvių) nuo atominio ginklo stygių. Tačiau po bombardavimo iš priedangų dar reikia išlįsti. Kur dujokaukės ir kitos apsaugos priemonės? Kiek pamenu, sovietiniais laikais įstaigų slėptuvėse su sunkiomis durimis dujokaukės lentynose buvo vardinės. Tik jau po visko nebeaišku, į kurias kapines...

Girdėjau du kandidatus į prezidentus viešai kalbant, kad Europai – turima omenyje ES – trūksta lyderystės. Anksčiau neginčijama ES lyderė buvo Vokietija.

[[ge:lrytas:lrytas:31288492]][[ge:lrytas:lrytas:31387094]][[ge:lrytas:lrytas:31469505]][[ge:lrytas:lrytas:31578837]]

Prieš dešimt metų žinomas britų sociologas A.Giddensas rašė: „Šiuo metu Europai vadovauja Vokietijos kancleris (dabar tai A.Merkel), Prancūzijos prezidentas (F.Hollande’as), vienas kitas iš Europos valstybių lyderių, taip pat Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo vadovai.

Nemažai šansų patekti į šią grupę turi Europos Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai. Tačiau šiandien kanclerė A.Merkel – faktiškai svarbiausia Europos figūra.“

Tikriausiai jau ir mažai Europos užkulisinės politikos reikalais besidomintys žmonės nesunkiai pastebėjo, kad į žemyno lyderės poziciją pamažu skverbiasi Prancūzija.

Idėja, kad ES reikia pačiai kurti reikšmingas karines pajėgas, nėra nauja, ji jau šmėžavo renkant dabartinės kadencijos Europos Parlamentą. Bet ši idėja bent kiek didesnio palaikymo nesulaukė, taip ir liko užkulisiuose.

Prancūzijos prezidentas E.Macronas ne kartą ne tik skeptiškai, bet ir viešai įžeidžiamai („NATO – trūnijančios smegenys“) kalbėjo apie didžiausią pasaulyje karinį politinį Aljansą.

Jaunas ir ambicingas Prancūzijos lyderis netikėtai pasiūlė svarstyti apie Aljanso valstybių karių siuntimą į Ukrainos frontą. NATO vadovybė idėją iš karto atmetė, bet žodžiai liko. Autonominį branduolinį ginklą turinti Prancūzija savo vadovo lūpomis branduolinę paslaugą pasiūlė visai ES – aiškiau sakant, NATO perkelti į ES, Paryžiui tampant Vašingtonu.

Tuo pat metu stebime plataus masto karinės pramonės plėtros iniciatyvas. To neįmanoma pasiekti be koordinacijos ir centralizacijos. Kol kas tik įpusėjusi ES politinė ir ekonominė integracija turėtų pradėti žengti septynmyliais žingsniais.

Gal po daugelio metų koks nors istorikas pasakys: „Rusijos pradėtas karas su Ukraina ES pavertė imperija.“

Žinoma, visa tai galima pavadinti vaizdingomis spėlionėmis.

Vis dėlto permainos jau plaukioja ore (kadaise fizikai taip kalbėjo apie reliatyvumo teoriją – esą ji jau kybo ore ir atsirado žmogus, kuris ją pagavo).

[[ge:lrytas:lrytas:31695058]]

ES su pertrūkiais žengia vidinės integracijos, tiksliau ir aiškiau – centralizacijos keliu. Nesvarbu, kaip darinys bus pavadintas – konfederacija, federacija, asociacija ar išliks dabartinis vardas.

Savaime suprantama, kad naują politiškai, ekonomiškai ir gynybiškai integruotą junginį sudarančios ES valstybės turės deleguoti centrui papildomą savo suverenumo dalį iš valstybės virstant savivalda.

Tai ir yra didžiausias iššūkis Lietuvos ateities užsienio politikai, o konkrečiai – valstybingumui. Apie tai ir norėtųsi girdėti iš kandidatų į Lietuvos prezidento postą, o ne svarstymus apie priedangas ar dujokaukes.

Šia ypač svarbia tema vieno iš kandidatų pakalbėjimą išgirdau atsitiktinai rašydamas šias eilutes.

Advokatas I.Vėgėlė Rytų Europos studijų centre pristatė užsienio ir nacionalinio saugumo politikos nuostatas. Pristatė likus dešimčiai dienų iki rinkimų kampanijos pabaigos, nors, norint būti išgirstam, tai reikėjo garsiai pasakyti mažiausiai prieš mėnesį.

I.Vėgėlės nuomone, užsienio politika yra grįsta dviem principais – valstybės saugumu ir ekonominiais ryšiais.

Dėl tolesnės ES integracijos kandidatas pasakė: „Mano logika yra tokia, kad Lietuva turėtų išlikti suvereni, kuo mažiau dabar esamų galių perduotų kitoms tarptautinėms organizacijoms.

Taip pat aš kalbu apie tai, nes turiu tam tikras vertybines nuostatas, tikrai nenoriu sekti tuo beįsigalinčiu globalistiniu marksistiniu požiūriu pasaulyje – siūlymas ES būti labiau centralizuotai yra ydingas mūsų valstybei.“

Kad ir savaip suformuluota, I.Vėgėlės mintis aiški – jis yra prieš ES federalizaciją, kurią, beje, daug kas ir Lietuvoje, ir už jos ribų palaiko.

Kitokia nei dabartinės Lietuvos valdžios I.Vėgėlės pozicija dėl Lietuvos ir Baltarusijos santykių – esą reikėjo tęsti vienu metu per ekonominius ryšius prasidėjusią Baltarusijos atitraukimo nuo Rusijos politiką.

Yra ir daugiau diskutuotinų šio kandidato į prezidentus pasakymų, bet visa tai tiek forma, tiek turiniu išsakoma tada, kai rinkėjai jau apsisprendę, už ką balsuos, arba nutarę išvis neiti prie balsadėžių.

Mečys Laurinkus. Ką norėtųsi išgirsti iš kandidatų į Lietuvos prezidentus