Pirmąjį gegužės sekmadienį išreiškiame pagarbą motinai, o birželio – tėvui. Šios šventės atsirado visai neseniai, nors pagarba tėvams buvo minima ketvirtajame Dievo įsakyme.

Daug kalbame apie meilę, empatiją, atleidimą, bet apie pagarbą – rečiau. Kodėl? Todėl, kad tai nevienareikšmiška sąvoka. Gerbti tėvus neabejotinai būtina, bet ar verta gerbti visus žmones – neaišku.

Pavyzdžiui, ar galima gerbti vaikų grobiką arba moterų prievartautoją? Ar įmanoma gerbti žmogų, kuris negerbia mūsų ir net paties savęs?

Sakoma, kad savigarba yra vienas esminių žmogaus brandumo ir psichinės sveikatos požymių. Turėti aukštą savigarbą – vienas svarbiausių žmogaus psichologinių poreikių. Tvirtinama, kad pagarba tarp žmonių yra pasitikėjimo kūrimo ir veiksmingo bendravimo su kitais pagrindas.

[[ge:lrytas:lrytas:26391194]][[ge:lrytas:lrytas:30015654]][[ge:lrytas:lrytas:30467420]][[ge:lrytas:lrytas:31186144]]

Gerai, savigarba svarbu, o kitų pagarba mums? Juk kaip dažnai meilė virsta neapykanta, o pagarba – niekinimu. Tai gal nereikia tos pagarbos – nebus ir niekinimo?

Įsivaizduokime pasaulį tarsi didelį paveikslą. Jis susideda iš daugelio pikselių arba fragmentų ir yra be galo įvairus. Tie fragmentai – tai žmonės, tautos, režimai. Ar įvairovė yra problema? Ne, tik santykis su įvairove gali būti problema. Vieno fragmento noras, kad kitas fragmentas matytų pasaulį kaip jis, gali sukelti tarp jų konfliktą.

Kaip panaikinti konfliktą tarp atskirų fragmentų? Kas tas stebuklingas cementas, kuris gali sujungti atskirus fragmentus į vieną mozaiką, darnų paveikslą?

Tai pagarba. Tai skaitymasis su kito asmens jausmais, poreikiais, mintimis, idėjomis, norais ir prioritetais, jų pripažinimas reikšmingais, vertais dėmesio, turinčiais kitokią vertę. Tai asmens individualumo ir jo keistumų gerbimas.

Pagarba kritiškai svarbi, tarsi statinio karkasas ar laikančioji konstrukcija. Be jos nebus sėkmingos visuomenės. Pagarba yra mūsų bendrabūvio ir sugyvenimo sąlyga – darnos sąlyga. Tačiau darna neįmanoma be tvarumo, o pastarojo sąlyga yra įvairovė. Taigi darni visuomenė privalo būti įvairi.

Tuomet gal pakaktų tik tolerancijos ar pakantumo tarp fragmentų? Galbūt tarp priešingų fragmentų nebūtina pagarba?

Reikalas tas, kad tolerancija yra liberali sąvoka, o pagarba – krikščioniška. Tolerancija kyla iš kantrybės ir ištvermės pakęsti įvairovę, o pagarba – iš sąmoningos meilės kūrinijos įvairovei. Štai skirtumas.

Mano galva, kiekvienas žmogus yra dieviškas, sukurtas pagal Dievo paveikslą. Vien tik šis supratimas turėtų padėti besąlygiškai gerbti kiekvieną žmogų.

Balandį įvyko filmo „Prezidentas“ premjera. Filmo herojus – prezidentas Valdas Adamkus. Emocinė filmo kulminacija – jo prisiminimai apie Almą Adamkienę. Prezidentas, paklaustas, kokia tokios tvirtos jo šeimos priežastis, nedelsdamas atsakė – pagarba. „Mes buvome savimi“, – paaiškino prezidentas. Pagarba vienas kitam Adamkams leido išsaugoti ir plėtoti kiekvienam savo tapatybę, o tai savo ruožtu tapo šių unikalių asmenybių nepaprastai tvaraus ryšio pagrindu. „Ji buvo mano angelas sargas“, – nepaprastai jausmingai apibūdino savo mylimąją prezidentas.

Prisiminiau ir savo patirtį, susijusią su V.Adamkumi.

2001-ųjų rugsėjį dalyvavau Lietuvos prezidento pirmojo oficialaus vizito į Airiją delegacijoje. Į Dubliną vyko pilnas lėktuvas politikų, ministrų, žurnalistų, menininkų ir verslininkų. V.Adamkus daugiau nei pusę skrydžio praleido gyvai bendraudamas su bendrakeleiviais: tai stovėdamas tarp kėdžių, tai prisėsdamas prie vieno ar kito, tai atsitraukdamas į salono priekį bendriems pareiškimams ar linksmoms istorijoms. Buvo nuostabu! Jautėme prezidento pagarbą kiekvienam iš mūsų, didžiavomės esantys tokio demokratiško lyderio komandos nariai.

Iš kur tokia pagarba? Galbūt iš Amerikos? Ne – iš prieškario laisvos Lietuvos.

Šios pagarbos paslaptis ta, kad nei Alma, nei Valdas negyveno sovietų pavergtoje Lietuvoje, tad nebuvo nužmoginti, neprarado pagarbos geno.

Negailestinga kupra iki šiol slegia kiekvieną, išaugusį sovietmečiu, – mano kartą. Mes esame paveikti ano laiko abejingumo, socialinės nejautros, iš skurdo kylančio pavydo, godumo, pykčio nuodo.

Ar mūsų vaikai, subrendę atkurtos Lietuvos nepriklausomybės sąlygomis, sugrąžino pagarbos geną? Toli gražu ne visi. Yra nemažai tokių, kurie perėmė tėvų ydas, yra ir tokių, kurie jas įveikė ar netgi padėjo tėvams jas nugalėti. Taigi maža verkšlenti, kad esame sovietų sugadinti, – svarbu tai suvokti, rasti savyje tą abejingumo, pykčio virusą ir bandyti pasitaisyti.

Štai čia, bičiuliai, iškyla pagarbaus, paprasčiau kalbant, gero žmogaus idėja. Geram gyvenimui neužtenka gerų prekių ar paslaugų. Reikia ir gerų žmonių.

Pradėkime nuo prekių. Iškovojus laisvę neilgai trukus gerų prekių sugebėjome atsivežti iš užsienio. Po 10–15 metų ir patys pradėjome kai ką gero gaminti. Kaip ir reikėjo tikėtis, po 20–30 metų atsirado ir gerų paslaugų: restoranų, viešbučių, arenų, grožio salonų, visokių pramogų.

Bet geri žmonės, tikėtina (pagal Senąjį Testamentą), mus pasieks tik po 40–50 metų gyvenimo laisvėje.

Kas gi tie geri žmonės?

Geras žmogus – orus ir garbingas. Geras tėvas, gera mama, geras mokytojas, geras valdininkas, geras kaimynas, geras aš. Geri – tai sąmoningi, sąžiningi, išsilavinę, sveiki, linksmi, geranoriški žmonės. Iš esmės geras – tai kokybiškas žmogus, jei galime apie jį kalbėti kaip apie kokybės objektą.

Jei grįžtume į sovietinius laikus ir palygintume to meto prekes, paslaugas ir žmones, žmonės atrodytų geriausiai. Sovietiniais laikais buvome įsitikinę, kad geri žmonės – ne problema, geros prekės ir paslaugos – štai kas atrodė tikras deficitas. Šiandien – atvirkščiai: puikių prekių fone geri žmonės atrodo retenybė. Tą kontrastą žiauriai stiprina naujųjų technologijų produktai.

Atsakykite, kaip Lietuvos žmogui tapti geresniam už išmanųjį „iPhone“ telefoną ar „Samsung“ televizorių? Ką daryti? Pabandykime suvokti paprastą tiesą, kad žmonės dėl savo sudėtingos prigimties gerėja lėčiausiai, ir gal liaukimės lyginti žmones su prekėmis. Žmonės svarbiau.

Yra ir kita tiesa. Kuo ilgiau žmonės gyvens nerenovuotuose zombiškuose sovietinių daugiabučių kvartaluose, kuo lėčiau skaidrės valdžios elgsena, tuo lėčiau taisysis ir gerės žmogus. Išlikusi sovietinė aplinka daliai žmonių liudija, kad niekas iš esmės nepasikeitė, tad nėra ko ir pačiam keistis.

Kol nepradėsime masiškai griauti sovietinių blokinių namų, tol nelyginant tarakonus veisime vienas kitą niekinančius žmones.

Vis dėlto nepulkime į neviltį. Tikiu, kad vieną dieną išgyvenimo taktiką pakeis sugyvenimo strategija. Ir tada mes, tarsi pabudę, pamatysime, kad mus visada supo ir tebesupa ne tokie jau blogi žmonės, o giliai savo širdyse – labai geri. Tikiu, kad mumyse pasislėpęs tūno geras žmogus. Jis yra ir visada ten buvo, nes tai visuotinė Dievo dovana. Tiesiog jis ilgą laiką tylėjo, bijojo, slėpė nuo savęs ir kitų didžiausią savo turtą – gerumą. Tik pagarba gali išlaisvinti gerą žmogų iš nepasitikėjimo ir pykčio kalėjimo.

Tikiu, kad viskas gali pasikeisti, jei mes išdrįsime be jokių išankstinių sąlygų tiesiog gerbti vienas kitą, priimsime ne visai tobulus save, leisime sau būti pagarbiais pasaulio stebėtojais, saugotojais, kūrėjais, o ne piktais kritikais ar „svieto lygintojais“.

Tad visų pirma nustokime pykti ant savęs. Pradėkime save gerbti. Išlaisvinkime mumyse esantį gerą, pagarbų žmogų, drąsinkime, pažinkime ir pripažinkime save esant gerą. Kai mūsų šalyje susidarys gerų žmonių dauguma, atsiras ir gera valdžia, kuriai nebereikės pataikauti dar nespėjusių tapti gerais žmonėmis daugumai.

Ar pagarbą būtina užsitarnauti? Ne, bet rekomenduojama – pagarbos sulauksime daug greičiau būdami geri, pagarbūs sau ir kitiems.

Taigi pagarbai nereikia priežasties – jai reikia sąmoningumo ir geros valios. Pagarba iš esmės yra besąlyginis dalykas. Kiekvieno orumas turėtų būti vienodai gerbiamas. Pagarbos tikisi ir laukia visi, ne tik mūsų tėvai, protėviai, bet ir mūsų idėjos, tikėjimai, tradicijos, istorija, paveldas, kaimynai, bendradarbiai, mokytojai, keistuoliai, žmogaus teisės, gyvybė, gamta ir mes patys.

Immanuelis Kantas yra pasakęs: „Be pagarbos nebūna tikros meilės.“ Tad pagarba yra šviesiausio jausmo – meilės – sąlyga ir pagrindas. Pagarba – kertinis gero žmogaus moralinis principas.

Dar 1948 m. tuometė Suvienytųjų Nacijų Organizacija priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos uždavinys – ginti žmogaus teises ir laisvę. Pagal šį dokumentą kiekvienas žmogus jau savaime nusipelno pagarbos.

Ar mes didiname tarpusavio pagarbą atsisakydami ratifikuoti Stambulo konvenciją? Ką byloja mūsų Seime įstrigęs partnerystės įstatymas – pagarbą, gerumą? Labai tuo abejoju. Tai rodo, kad nenorime ar nesugebame priimti pasaulio įvairovės. O gal vis dar esame atskiri, kitus norintys paneigti pasaulio paveikslo fragmentai?

Algirdas Kaušpėdas. Tik pagarba gali išlaisvinti