Aušros Stančikienės įkurtas labdaros ir paramos fondas „Algojimas“ daugiau kaip 10 metų siekė palengvinti negalią turinčius vaikus auginančių šeimų dalią.

Pastaraisiais metais fondo vadovė teisme įrodinėjo nenusižengusi įstatymams. Nors šią kovą laimėjo, „Algojimas“ veiklos daugiau nevykdo.

Veikli, aktyvi ir nuolat garsiai kalbanti apie tai, kad negalia nėra nuosprendis, bet ją turinčius vaikus auginančioms šeimoms būtina pagalba, A.Stančikienė su fondu „Algojimas“ surengė ne vieną susimąstyti ir aukoti privertusį projektą.

Garsiausi jų – „Ištiesk gerumui ranką: padėk negalią turintiems vaikams“, negalią turinčių vaikų svajonių pildymo projektas „Gerumo milijonierius“, šeimų psichosocialinės reabilitacijos stovyklos, kuriose apsilankė per 7 tūkst. šeimų.

[[ge:lrytas:lrytas:10239098]][[ge:lrytas:lrytas:31736435]]

Neliko nei šių, nei kitų 2008 m. įkurto fondo „Algojimas“ projektų, o ir jo vadovė pastaraisiais metais dingo iš viešumos.

Pati palaidojusi genetine liga sirgusius du savo sūnus ir gerai žinodama, kaip trūksta pagalbos šeimoms, auginančioms išskirtinės priežiūros reikalingus vaikus, A.Stančikienė per fondą ne tik teikė paramą tokioms šeimoms, bet ir siekė, kad būtų sutvarkyti Lietuvos įstatymai, įtvirtinta atvejo vadyba.

Tačiau ir A.Stančikienė, ir „Algojimas“, ir dar viena jo savanorė Sabina Marija Paškevičienė stojo prieš teismą, kai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VVTAĮT) pateikė kaltinimus dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas baigiantis balandžiui paskelbė išteisinamąjį nuosprendį, ne tik panaikindamas kaltinimus, bet ir kai kuriuos jų pavadindamas nelogiškais. Tačiau per penkerius metus, kol vyko teismas, visiškai sustojo iki tol itin aktyvaus fondo „Algojimas“ veikla.

– Kaip jūs ir fondas atsidūrėte teisme? – „Lietuvos rytas“ paklausė 63 metų A.Stančikienės.

– Fondą įkūriau 2008 m., jau augindama antrąjį negalią turintį sūnų. Pirmasis sūnus Steponas gimė 1987 m. ir svečiu žemėje buvo nepilnus dvejus metus. Tais laikais genetikos mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kiek dabar, tad diagnozė jam nebuvo nustatyta.

Antrasis sūnus Algis gimė 2002 m. Užsienio medikai jam diagnozavo Pelizaeus-Merzbacherio sindromą – genetinę ligą dėl chromosomos mutacijos. Algiukas gyveno 8 metus.

Algio susilaukiau jau brandi, jau turėjau žinių apie tai, kaip auginti negalią turintį vaiką, o ir pati tuometės sistemos buvau palikta viena dorotis su savo bėdomis, tad supratau, kaip tokiems tėvams reikalinga pagalba. Tas supratimas ir paskatino įkurti „Algojimą“, per kurį siekėme padėti negalią turinčius vaikus auginančioms šeimoms.

Pradėjome atstovauti tokioms šeimoms, varstėme valdiškų įstaigų duris, aš ir kolegos buvome kviečiami į įvairias darbo grupes, buvau ekspertė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudarytoje grupėje „Perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams“ bei šios pertvarkos priežiūros komiteto narė.

Šie pokyčiai buvo diegiami ne vienerius metus, o nuo rudens jau bus privalomi švietimo sistemoje ir dabar vadinami įtraukiuoju ugdymu.

Dirbdami šioje srityje su fondu „Algojimas“ laimėjome konkursą ir pradėjome bendradarbiauti su VVTAĮT. Pertvarkos projektas turėjo būti susijęs su negalią turinčiais vaikais, tad nuolat kalbėjome, kaip jiems reikalinga greita, profesionali ir palaikanti pagalba – atvejo vadyba.

Atvejo vadyba atsirado kaip bandomasis projektas antrame pertvarkos etape. Bandomosios paslaugos iš pradžių numatytos galybei projekto dalyvių, bet sąlygos nuolat keitėsi, kol galiausiai parinktos tik 30 šeimų: po 10 Vilniaus, Kauno, Klaipėdos.

[[ge:lrytas:lrytas:31908099]]

Staiga iššoko vadinamoji Matuko reforma. Ji buvo labai reikalinga, bet permainos – per greitos, nes negalią turintys vaikai atsidūrė toje girnų pusėje, kurios mala: dėl negebėjimo atpažinti specifinę problemą, dėl neva nepriežiūros tokie vaikai buvo atskiriami nuo tėvų.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – šeimos Kretingoje istorija, kai du sūnūs atimti iš tėvų nesiklausant šių paaiškinimų, kad vyresnysis turi sveikatos sutrikimų ir pats žalojasi. Daugiau kaip pusmetį vaikai buvo atskirti, nors paaiškėjo, kad tėvai sakė tiesą.

Atstovaudami šioms šeimoms darėme viską, kad sustabdytume šį procesą, tačiau netrukus patys turėjome stoti prieš teismą.

– Kodėl?

– Sakyčiau, kad dėl požiūrių skirtumo. Per Matuko reformą visų dėmesys buvo sutelktas į kitas grupes, o negalią turintys vaikai liko nuošalyje.

Atvejo vadyba turėjo būti pagalba dėl vaiko poreikių ir jo negalios, o ne dėl tėvų elgesio. Juk negalią turinčių vaikų susilaukia ir socialinių problemų neturinčios šeimos. Tačiau atvejo vadyba pradėta taikyti dėl visai kitų priežasčių – dėl galimų vaiko teisių pažeidimų.

Šios požiūrių žirklės apie tai, kam turėtų būti skirta atvejo vadyba, sakyčiau, ir buvo priežastis pradėti neigti mūsų veiklą. Konkursai dėl Europos Sąjungos pinigų vyko ilgai, tad per tą laiką įvyko Matuko reforma ir požiūriai iš esmės išsiskyrė.

Tada jau buvo ieškoma būdų prie mūsų prikibti, VVTAĮT pradėjo nutraukinėti su mumis sutartis. Net ir negavę sutartų pinigų, įsipareigojimus šeimoms įvykdėme, nes liūdniausia, kad sunkumų ir taip patiriančios šeimos buvo labiausiai nuskriaustos.

Projekto administratorė VVTAĮT galiausiai kreipėsi į teismą, kaltindama mus sukčiavimu ir dokumentų klastojimu. Teismas paneigė šiuos kaltinimus ir net pasisakė, kad jie yra nelogiški. Tikėjomės tokio teismo sprendimo, bet dėl karantino ir kitų priežasčių procesas vyko daugiau kaip penkerius metus.

– „Algojimas“ ir jūs pati viešai buvote kaltinami ir dėl to, kad ne visa žadėta parama pasiekia jos laukiančius žmones, kad fondo darbuotojai negauna žadėto užmokesčio.

– Mus daužė iš visų pusių. Visi šie kaltinimai buvo paneigti – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba jokių pažeidimų nerado.

– Kiek jums kainavo teismo procesas?

– Man asmeniškai kainavo 30 tūkst. eurų: advokatams sumokėjau apie 18 tūkst., o dar 12 tūkst. atsiėjo įsipareigojimų šeimoms įvykdymas, nes sutartys buvo nutrauktos.

– Ką pastaruosius penkerius metus veikė „Algojimas“?

– Po karantino fondo veikla nutrūko. Paskutinis fondo darbas buvo padėti negalią turinčius vaikus auginančioms ukrainiečių šeimoms karo pradžioje atvykti į Lietuvą.

Dar 2014 m. Lietuvoje buvome surengę psichosocialinės reabilitacijos stovyklą Maidano kovotojų 14 šeimų, kuriose auga negalią turintys vaikai. Tos ir kitos šeimos 2022 m. vasarį ir kreipėsi pagalbos padėti joms išvykti iš karo zonos.

Fondas kaip juridinis asmuo nėra uždarytas, bet veiklos daugiau nevykdo. „Algojimas“ paliktas perduoti kitiems, kurie galbūt norės vykdyti veiklas šioje srityje.

– Pati nebenorite to daryti?

– Labiausiai tinkamas žodis mano būsenai apibūdinti – „perdegiau“. Negali būti laužas tik iš anglių, bet be ugnies.

Su „Algojimu“ atsisveikinu tarsi su savo vaiku. Per daugiau kaip dešimtmetį daug nuveikėme, suteikėme pagalbą 14 tūkst. šeimų. Pradžioje nedalyvaudavome konkursuose, o mūsų finansiniai partneriai buvo tik įmonės ir pavieniai asmenys, bet sukomės aktyviai ir kasmet turėdavome apie pusę milijono eurų apyvartos.

– Kuo pati dabar užsiimate?

– Kai dėl koronaviruso pandemijos ir karantino buvome priversti nutraukti visas socialines kontaktines veiklas, o, neturėdami pinigų, negalėjome vykdyti ir nuotolinių veiklų, nusprendėme jas stabdyti. Aš išvažiavau pas tėtį į Panevėžį ir trejus metus jį prižiūrėjau. Tėčiui greitai bus 95 metai. Be metų naštos jį dar vargina ir Parkinsono liga.

Prižiūrėti žmogų su sunkia negalia – darbas visą parą. Tėvų šeimoje esu viena, neturiu brolių seserų, tad visas krūvis teko tik man. Tačiau net tada radau laiko baigti mediacijos mokymus ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Mano išsilavinimas yra įvairialypis. Esu baigusi Panevėžio J.Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, vėliau – Vilniaus konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), chorinio dirigavimo specialybę. Paskui – kultūros vadybos magistrantūrą Klaipėdos universitete. Galiausiai – edukologijos doktorantūros studijas Vilniaus universitete.

Iki motinystės atostogų su antruoju sūnumi Seimo kanceliarijoje dirbau Jaunimo ir sporto reikalų komisijos patarėja. Paskui visą įmanomą laiką skyriau „Algojimo“ veiklai.

Negaliu nejudėti, tad, pasitarusi su tėčiu ir sudėliojusi jo priežiūrą socialinėms tarnyboms, grįžau į darbo rinką: SMK Aukštojoje mokykloje dėstau psichologijos krypties dalykus ir konfliktologiją, esu Emocinės gerovės programos vadovė. Neseniai su vienu studentu pradėjome rengti tinklalaidę „Čia – gera“, kurioje kalbėsime apie jaunimo emocinę sveikatą.

Intrigų sumalto „Algojimo“ vadovė atvirai papasakojo, kas liko iš žmones gelbėjusio fondo