Kiekvienas turi savo filosofiją, kuri daugiau niekam netinka. Ši japonų rašytojo Kobo Abe mintis iš romano „Moteris smėlynuose“ kurį laiką teikia peno buitinės rutinos nualintoms smegenims.

Tam tikra prasme mes esame unikalūs, bet norėdami sugyventi su kitais turime aukoti savo išskirtinumą ir prisitaikyti, suderinti savo asmeninę „filosofiją“ su kitomis „filosofijomis“, kol galiausiai jokios filosofijos ir nelieka.

Kad šis praradimas nebūtų labai skausmingas, vadiname jį demokratija, kurios vienas pagrindinių instrumentų – rinkimai, o jie – nuostabus išradimas.

Šitaip mes pareiškiame savo valią, simuliuojame dalyvavimą valstybės gyvenime, jaučiamės laisvi ir lygūs. Bet reikšdamas savo valią vis dažniau abejoju, kad tai mano valia. Kuo toliau, tuo labiau kandidatai neatitinka mano skonio ir reikalavimų, visuomet, pasirinkdamas vieną ar kitą politiką, turiu susimažinti savo lūkesčius.

[[ge:lrytas:lrytas:31283745]][[ge:lrytas:lrytas:31687513]]

Dar keisčiau skamba kai kurių politikų pareiškimai, kad išrinkti jie gauna tautos mandatą. Man regis, nieko jie negauna.

Tai yra juos renka tik dalis tautos, dažniausiai mažiau nei pusė, ir, be abejo, negalėtum tvirtinti, kad tai geriausia tautos dalis, – pilna nesąmoningų mulkių, kurie balsuoja tik todėl, kad kas nors (televizorius, kaimynas, kunigas) juos įtikino. Be to, daugelis žmonių balsuoja už vieną ar už kitą politiką tik todėl, kad nėra iš ko rinktis.

Kad ir kiek būtų kandidatų, vis tiek nėra iš ko rinktis! O balsuoti reikia, nes reikia savo valdžios, savos, išsirinktos demokratiškai ir pan.

Todėl tenka prisitaikyti, tramdyti savo entuziazmą, susitaikyti, prisitaikyti, tuomet atsiranda neišsipildymo, nusivylimo jausmas. Ir dar – nė vienu politiku negali visiškai pasitikėti. Nes nė vienas (ar beveik nė vienas – tai be galo sunku patikrinti) nesutiktų mirti už savo įsitikinimus, kaip tai padarė Jėzus.

Nes beveik nė vienas (tiesą sakant, tikrai nė vienas) neturi jokių aiškių įsitikinimų. Ir tai suprantama, žmogiška – tvirtus, tokius „juoda-balta“ įsitikinimus turi tik psichikos ligoniai ir recidyvistai. O politikai nuolat kartoja kokias nors banalybes, kurių prisirankioja laikraščiuose ir internete, kitaip tariant, liaudies sąmonės katile.

Todėl tvirtinti, kad tauta suteikė įgaliojimus, tauta manęs norėjo, – netikslu. Tas mandatas paprasčiausiai išspaudžiamas, išstumiamas iš tautos kaip mėšlo gabaliukas. Kaip neišvengiamybė.

Bjauru, bet ką darysi, reikia gyventi, reikia turėti savo valdžią, nes esmė ne vienas ar kitas asmuo, esmė – demokratinio mechanizmo palaikymas. Demokratija – taip pat diktatūra (daugumos mažumai), o mažuma visuomet įsitikinusi, kad dauguma yra durna. Vis dėlto demokratijos instrumentai sukuria iliuziją, kad ir pats esi (ar gali būti) šiek tiek diktatorius. Per nago juodymą.

Žinoma, tai tik mano filosofija, niekam daugiau ji netinka. Gal kaltas nuovargis. Metų našta. Vertybinis perdegimas. Korėjiečių kilmės vokiečių filosofo Byung-Chul Hano eseistikos knygoje „Nuovargio visuomenė“ kalbama apie naujos rūšies nuovargį.

Filosofas kritikuoja pasiekimų visuomenę, isterišką pozityvumą, kapitalo, pinigų fetišizavimą, pasaulį, virtusį prekybos centru. Būtų puiku, bet visada galime pasakyti „bet“. Be abejonės, tas velniškas pozityvumas ir „sėkmės“ siekimas kelia siaubą. Kita vertus, ir negatyvumas užknisa.

Mes čia, Lietuvoje, taip ilgai save įkalbinėjome, kad turėtume būti pozityvesni, kad gyvenime turėtų būti daugiau teigiamo požiūrio, spalvotų drabužių ir šypsenų, mandagumo, kad nereiktų tiek daug viskuo piktintis ir plūstis, kad netgi į neigiamus reiškinius reikėtų žvelgti ieškant kokio nors teigiamo aspekto ir pan.

Ir kai jau pradėjome tuo džiaugtis, įsitaisėme botokso veidus, individualius sėdmenų trenerius, atsilikėlius gyvenimo mokytojus, staiga paaiškėja – pozityvumas užknisa, nesaikingas sveikatinimasis – mirtina liga. Viena vertus, mes atsiliekame nuo Vakaruose madingų idėjų ir srovių, kita vertus...

Negaliu nesutikti, superpozityvus žmogus, tas, kuris klykia, kad viską gali ir kad viskas gerai, kelia siaubą. Bėda ta, kad mums, žmonėms, niekad negana. Pozityvus – kvailys, negatyvus – šūdžius, o saikingai teigiamas ir neigiamas, kitaip tariant, subalansuota asmenybė, – nuoboda, nykuma, vidutinybė!

Anot Byung-Chul Hano, dabar plačiai naudojamas „multitaskinimas“ (daug skirtingų užduočių vienu metu) yra ne progresas, o regresas, nes jis jau seniai naudojamas gyvūnų. Vis galvojau, ką man primena šie be galo pozityvūs, medžius, o ne žmones gelbėjantys entuziastai, – gyvūnus!

Kita vertus, žmogus, kuris turi mokėti keletą paskolų, už vaikų mokslus, pagalvės, kaliošų ir ausų plaukų mokesčius, yra priverstas tapti „multitaskinimo“ mašina – tai jau išlikimo problema, nebe pramoga. Kaip įtikinti žmogų, kad jam nereikia gyventi geriau, kai jis jau gyvena gerai?

Prekės mus apsėdo, pirkimas pakeitė bet kokią kitą veiklą (nieko arba beveik nieko nebereikia pasigaminti, pasidaryti pačiam). Ir vėl galiu paprieštarauti filosofui – apie kokią pasaulio dalį jis kalba? Galbūt sėdėdamas Vokietijoje gali užmiršti skurdą, badą ir socialinę nelygybę, bet visa tai vis tiek niekur nedingsta.

Kita vertus, o ką žmonėms veikti šiame pasaulyje? Ar jie buvo laimingesni prieš šimtą metų, kai nebuvo „multitaskingo“, nebuvo didžiulių prekybos centrų, prikimštų nereikalingų prekių?

Du milžiniški karai, šimtai milijonų aukų, genocidai, klaiki žmogaus teisių padėtis, rasizmas, mizoginizmas, homofobija ir kas tik nori – ar visa tai reikia užmiršti ir sutelkti dėmesį tik į tai, kaip gražiai žmonės švęsdavo šventes ir buvo be galo dvasingi? Velniškai abejotini teiginiai.

Ko gero, vieną klaidą daro visi mąstytojai, kai nori apibendrinti dabartinę žmonijos patirtį, – jie užmiršta, kad egzistuoja evoliucijos dėsnis, kuris nepripažįsta regreso, tai yra jeigu žuviai išaugo kojos, pelekais jos nebevirs.

Žmogus gal ir gyvens medžiuose, bet jis nebebus beždžionė. Anksčiau gyvenome su perspektyva į amžinąjį gyvenimą po mirties, dabar mėgaujamės amžinais malonumas prieš mirtį, tai yra dar būdami gyvi.

Jei kalbėsime literatūros terminais, praeitis, ypač senstančiai visuomenės daliai, dažnai atrodo kaip eilėraštis, o dabartis – kaip anekdotas. Eilėraštis – aukštosios, kamerinės literatūros žanras (tiesa, silpnapročiai šiuolaikiniai menininkai suprimityvino jį iki politinių socialinių šūkių ir už tai jie degs pragare), o anekdotas – liaudies, karnavalinės kultūros instrumentas. Ir taip nutinka visose epochose.

Po tragiko Sofoklio ateina komikas Aristofanas, po rūstaus Maironio – chuliganas Binkis. Paprasčiausiai eilėraščio laikai praėjo, atėjo anekdoto laikas. Trumpas, lengvai suprantamas, prablaškantis, nuotaiką pakeliantis, kartais net su kruopele taikomosios išminties žanras.

Socialiniai tinklai dabar pilni anekdotų, netgi asmenys, su ašaromis balse pranešantys, kad jų artimieji mirė, iš esmės skelbia anekdotą, tiesa, tie anekdotai nejuokingi, todėl nepopuliarūs.

Tokia mano asmeninė filosofija, suprantu, kad niekam daugiau ji netinka.

Kilęs triukšmas dėl rašytojų memorialinių muziejų iš esmės taip pat skelbia apie šį pasikeitimą (praeitis – eilėraštis, dabartis – anekdotas). Kultūros formos, egzistavusios XX amžiuje, šiems laikams atrodo gremėzdiškos, nepatogios, per daug sudėtingos, be „multitaskingo“. Kultūros žmonės patys tai jaučia, bet iš inercijos priešinasi, nes nenori užleisti pozicijų, kurios iš esmės jau prarastos.

Regis, vertėjas Laimantas Jonušys yra pasakęs apie Venclovų namą-muziejų: čia galėtų būti vieta, kur susitinka dvi skausmingos, nevienprasmės mūsų šalies, kultūros patirtys: tėvas prisitaikėlis, okupacinės sovietų valdžios kolaborantas, o sūnus – disidentas, Helsinkio grupės narys, bent jau Rytų ir Vidurio Europoje žinomiausias lietuvių rašytojas.

Bėda ta, kad mums nepatinka nemalonūs dalykai. Komunistinę, konformistinę, kolaborantinę praeitį norime ištrinti kaip neatitinkančią pozityvios ir sveikos visuomenės standartų, o Tomas Venclova yra susigadinęs reputaciją dėl nuolatinių kritinių pareiškimų apie mūsų politiką ir kultūrą, be to, jis buvo susidėjęs su Rusijos disidentais, aštriai rašė apie lietuvių ir žydų santykius, o mūsų valdžia ir valdininkai, kad ir kokių pažiūrų jie būtų, labai mėgsta skaistų, taurų, net herojišką tautiškumą.

Vėl galvoju apie tą nuovargio visuomenę, kurią koneveikia vokiečių filosofas. Ir pats negaliu atsispirti norui pafilosofuoti. Neoliberalizmas atšaukė gėdos jausmą. Viena vertus, tai pavojinga ir trikdo, kita vertus, labai patogu. Gali kalbėti kvailystes ir niekas tavęs nesugėdins, nes tai būtų nekorektiška.

Tai štai: žmonija kaip vanduo, kaip milžiniškas sunkiai valdomas srautas – teka, jeigu tik yra galimybė, jei galimybės nėra, mėgina tą galimybę susikurti, ir teka ne dėl to, kad turėtų kokį nors tikslą, teka tik todėl, kad stovintis vanduo genda.

Stovinčio ir gendančio vandens atitikmuo – diktatūros, kurios stengiasi saugoti tai, kas neišvengiamai kinta, pavyzdžiui, diktatorius Hemarojus Putinas. Tai ir tekėkime.

Sigitas Parulskis. Užknisantis pozityvumas