Nuo 2000 iki 3000 prostitučių, kasdien ar kasnakt siūlančių savo kūną – tokia situacija Lietuvoje buvo prieš du dešimtmečius.

Joms būdavo atlyginama visaip – nuo 2 litų už oralinį seksą tarpuvartėje, trijų kokteilių bare, dozės narkotikų iki 5000 eurų už savaitę. Nelygu, kuriai gyvenimas atseikėjo daugiau sėkmės.

Ar lietuvės – iš tiesų sekso ištroškusios nimfos? Jos – aukos ar plėšrūnės? Šis verslas – galimybė pragyventi ar siekis gyventi gražiau? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus „Lietuvos ryto“ žurnalistė 2005-aisiais ieškojo tamsiose gatvėse, viešbučiuose, baruose, pasienio sunkvežimių stovėjimo aikštelėse, pareigūnų kabinetuose.

Gyvena ne tik prisiminimais

Stela. Gatvės prostitučių žvaigždė. 59 metų moteris, jau dešimtmetį dirbanti gatvėje prie Vilniaus geležinkelio stoties. Žvaigždės vardą jai suteikė pačios prostitutės.

Amžius ir gyvenimo vyrai jau apniokojo kažkada puikų jos kūną, kurio vertę ji visada žinojo. Bet didelės akys ir putnios lūpos, slepiančios vos kelis dantis, nakties tamsoje dar sugundo gatvės meilės ištroškusius vyrus.

Sovietiniais laikais buvusiai aukštos klasės kirpyklos kirpėjai ir tada netrūko nei pinigų, nei linksmybių. Graži moteris „Lietuvos“ viešbutyje susirasdavo ir valiutinių klientų – užsieniečių.

Gražiausi prisiminimai jai – iš buvusio pirčių komplekso „Delfinas“. Už 60 litų vyrai pusantros valandos su ja linksmindavosi iki valiai.

Dabar ji – gatvės prostitutė. Per linksmybes prarado vaikus, darbą, butą, dokumentus. Už 300 litų nenorėjo dirbti kiemsarge.

„Ką daryti, kai nebėra už ką valgyti? Todėl atsistojau prie „Gintaro“ viešbučio, gatvėje. Vis kas nors pasiima, padeda. O kur kitur taip greitai tokius pinigus gausi?“ – neslepia Stela, vadinamojo Liuksemburgo sodelio prie geležinkelio stoties įkūrėja.

Čia ji – tarsi globėja jaunoms „mergičkoms“, kurių stažas tik 3–5 metai.

Jeigu klientas nenori jos, Stela pasiūlo globotinę. Ne už „ačiū“.

„Ir mane paima. Kartais taip pasigaili, pinigų duoda. Bet man nemalonu – kaip kokiai elgetai. Viskas, jau sena, nebereikalinga. Geriau pamylėtų“, – atsidūsta Stela, svajojanti apie aukštakulnius batelius.

Vilniuje įvairiu laiku darbuojasi apie 300 gatvės prostitučių, kurių vidutinis amžius – 18–60 metų.

[[ge:lrytas:lrytas:7786618]]

„O kur senoji armija?“ – teiraujuosi Stelos.

„Dulkinosi, badėsi, supuvo ir padvėsė“, – atsako veteranė, naktį besiglaudžianti nakvynės namuose ar kolegės prostitutės lindynėje.

Mašinos atvažiuoja „prekės“

Šią naktį Stelos darbo vietoje – mes abi, mano automobilyje.

Stoties naktiniame gyvenime mes – ne vienintelės jo dalyvės. Abipus Seinų, Sodų gatvių stovi, atrodytų, nebylios mašinos.

Vienose – gal šįvakar prostitutes gaudantys policininkai. Kitose – vyrukai odinėmis striukėmis, reikalaujantys savo dalies. Trečiose – pirkėjai. Visi laukia „prekės“.

Štai ir jos. Trumpi sijonai, aukštakulniai ir rankinės po pažastimis. Po vieną, po dvi iš lėto eina palei automobilius. Vienas blyksteli šviesomis, dvi merginos sėda į jį. Privažiavęs taksi pasiima kitą merginą. Po pusvalandžio parveža atgal.

„Šitą patvarkė arba mašinoje, arba netoliese už 10 litų nuomojamame bute. O kur anas nusivežė – nežinia. Atveš į kokį „plotą“, o ten gal 15 bernų laukia. Visi išprievartaus, primuš ir išmes į gatvę“, – komentuoja Stela.

Jai taip buvo atsitikę ne kartą. Gatvės prostitutės darbas labai pavojingas.

Stela buvo nuvežta ir prie Dvarčionių, ir į Lazdynų pamiškę, kur nuo narkotikų apsvaigę jaunuoliai ją mušė ir žiauriai prievartavo iki ryto.

„Bet jei tik mašinoje – gana saugu. Vienąsyk prie Belmonto mane užklupo raitoji policija. Teko ir jiems duoti“, – neslepia Stela.

Rizikingas darbas šios kategorijos prostitutėms menkai atlyginamas – 10–30 litų už oralinį, 30–50 litų už įprastą, 50–70 litų už analinį seksą.

„Kainas numuša narkomanės, ypač pavasarį, kai pritrūksta aguonų. Ir už 2 litus sutiks. Ir baruose sėdinčios „fifos“ atima mūsų klientus – parsiduos už kelis kokteilius iš pasileidimo, ne iš bado. O Lvovo gatvėje kažkodėl brangiau – ten stovi „mergičkos“ už 100–150 litų. Jos tikros „lialkos“, tai ne mes, – pyksta Stela. – Aišku, viešnamis būtų gerai, nereikėtų šalti, bet su mūsų išvaizda ten nepakliūtumėm“.

Tuo metu iš šalia mūsų sustojusio automobilio iššoko dvi „lialkos“ baltomis kelnėmis ir dekoltuotomis palaidinėmis. Vairuotojas odine striuke apsidairo ir neria su jomis į tarpuvartę, nušviestą tik „Hostel“ reklamos.

Šoku iš mašinos paskui ir aš.

Tamsiame kieme skustagalvis čiumpa už rankos: „O tu kur?“

„Tu ką, „čiuvach“, savų nepažįsti?“ – atšaunu, nes esu apsirengusi pagal Stelos instrukcijas.

Ištraukiu ranką ir neriu į viešbutį, bet čia tik išgirstu antrame aukšte trinktelint duris.

Pasirodo šeimininkė. Ji mielai pasiūlys mano svečiams kambarį už 40 litų.

Apžiūrime kelis – švaru. Norėčiau pažiūrėti ir šį, bet šeimininkė šypsosi – jis dabar užimtas.

Grįžtu pas Stelą.

„Tu ką, „čiochnutaja“? Taip ir pripjaut gali. Esu gyvenusi pati čia savaitę, toks iš Gariūnų mane išlaikė. Rojus buvo. O čia klientui „tiolkas“ iš firmos „frajeris“ atvežė. Jos uždirbs gal po 150 litų, bet 100 litų pasiims bernas. Liks kaip mums“, – su panieka vypteli Stela.

[[ge:lrytas:lrytas:31699145]]

Gatvės merginų suteneriai – dažniausiai taksistai, už atlygį atvežantys joms klientų. Tačiau kiekviena giriasi turinti savo „stogą“, saviškį, kuriam atsiduoda iš meilės, be pinigų.

„Narkomanai, benamiai, „tiuremščikai“ – ką jie gali apginti? Mano žodis čia svarbesnis“, – tvirtina Stela.

Nuo AIDS apsaugos vynas?

– Stela, o kokie jūsų klientai geriausi? – šnekučiuojamės toliau, nes gatvėje ramu.

– Visi kiaulės! – atšauna. – Dabar daug statybininkų iš kaimų į Vilnių suvažiavo. Bobos toli, niekas nesužinos. Nieko, bet be garantijos.

Bet štai klierikai ar kunigėliai iš Kauno – tie nuostabūs. Mano skonio. Mandagūs, drovūs, niekada nesidera. Greitai baigia. Skaitei Vincą Mykolaitį-Putiną? Man jų gaila. Pykstu ant Vatikano, kad jiems draudžia.

– Kas pasikeitė prostitučių gyvenime per 10 metų? Negi jūs gatvėje dėl to, kad neužsidirbate duonai kitaip?

– Taip gal buvo prieš 10 metų. Dabar – ne. „Mergičkos“ įprato greitai ir neblogai uždirbti. Daugelis jų augina vaikus, sugyventinis geria, visus reikia išlaikyti. Ir narkomanių anksčiau nebuvo.

Aišku, pavojinga čia stovėti. Bet „mergičkos“ be to jau nebegali. Gal ir patinka.

– Ir nebijote AIDS, kitų ligų? Kur nusiprausia prostitutė, kuri per naktį gatvėje aptarnauja penkis klientus?

– Ne visi nori su prezervatyvais. Aš visada liepiu klientui nupirkti butelį vyno. Pusę išpilu ant jo „daikto“, dezinfekuoju, likusį išgeriame. Vienas nupirko viskio. Sakiau – gali nudegint. Taip ir buvo. Oi kaip dejavo, bet susimokėjo.

– Stela, negi jūs tikite, kad vynas apsaugos nuo AIDS?

– Aišku, tai gera dezinfekcija, – stebisi mano neišmanymu Stela.

Ji išsitraukia prezervatyvą, nuplėšia jo gumutę, susiveržia palaidus plaukus.

Šiandien darbo naktis baigėsi.

Pareigūnai kaupia statistiką

Čia pat, 200 metrų nuo gatvės prostitučių rinkimosi vietos, – dvi įstaigos. Ekologinė policija, gaudanti ir baudžianti prostitutes, ir pagalbos centras „Demetra“, globojantis jas.

Iš pradžių pasuku į policiją. Nenustembu ant pareigūnų stalų išvydusi pikantiškai apsinuoginusių merginų nuotraukas su skelbimais.

[[ge:lrytas:lrytas:31588145]][[ge:lrytas:lrytas:11908212]]

Policininkai ką tiktai sugrįžę iš reido – trijų kambarių bute sulaikė dvi besidarbuojančias prostitutes. Jų vaikai motinų laukė trečiame kambaryje.

„Dabar nėra lengva jas pagauti. Prostitutės išgudrėjo, saugosi. Sudarinėja patikimų klientų telefonų sąrašus, įsimena mašinų numerius. Atėjusį klientą apžiūri dar laiptinėje, jei įtartinas – neįsileis. Klientas pagal mūsų įstatymus nebaudžiamas. Kai jis išeina iš kambario, yra apklausiamas kaip liudininkas“, – aiškina ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus vyresnysis specialistas Gintaras Mažintas.

Pareigūnai užregistruoja apie 700 prostitucijos atvejų per metus, o anksčiau būdavo tiktai 100–200.Jie sako pažįstantys maždaug 60 procentų Vilniaus prostitučių, žinantys apie 80 procentų prostitucijai išnuomotų butų adresus.

Rinką koregavo ir politika

Ekologinės policijos pareigūnai mano, kad 500 prostitučių mieste – miražinis skaičius. Jis nuolatos kinta.

Kasmet atsiranda apie 10 procentų naujų prostitučių. Daugiausia jų buvo 1994–1997 metais. Vietinių gretas savaitgaliais papildydavo atvykėlės iš Baltarusijos ir Kaliningrado.

Muštynės dėl vietos ir klientų vykdavo kas vakarą. Tada ir prasidėjo pirmieji policijos reidai.

2000 metais prostitučių sumažėjo, nes jų suteneriams čia buvo per maža rinka. Lietuves imta gabenti į Izraelio, Vokietijos viešnamius. Dėl įvesto vizų režimo nebeliko ir kaimynių. Baltarusės ir ukrainietės Vilniuje užtrunka tik kelias dienas, kol joms bus padaryti dokumentai kelionei į Europą.

Dabar padėtis vėl keičiasi. Išvežtos prostitutės deportuojamos arba sugrįžta pačios, nes Vakarų Europoje rinka perpildyta. Užaugo naujoji karta, kuri atėjo ne iš socialinio dugno. Jos parsiduoda ne dėl duonos ar butelio, o dėl madingų rūbų ar narkotikų.

Gatvėje pasirodė ir prostitučių su paaugintomis dukromis.

„Kai yra paklausa, bus ir pasiūla. Reikia legalizuoti viešnamius, tik taip bus galima kontroliuoti prostituciją“, – vienu balsu tvirtino policijos pareigūnai.

Suteneriai tapo gudresni

„Mes nekovojame su prostitutėmis. Mes bendraujame su jomis, kad gautume iš jų informacijos apie sutenerius. Tačiau jas prakalbinti sunku. Iš sutenerių jos gauna pinigų, iš mūsų – tik problemų“, – teigia Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vyresnysis tyrėjas Sergejus Smirnovas.

2004 metais už prostitucijos organizavimą buvo iškeltos 4 bylos. Dažniausiai šis nusikaltimas būna susijęs su kitais – narkotikų, ginklų prekyba, kontrabanda.

1991 metais, kai Lietuvoje prasidėjo reketas, susikūrė organizuotos gaujos, tokios kaip „Vilniaus brigada“, atsirado ir organizuota prostitucijos veikla – prekyba žmonėmis. Prostitutės buvo vežamos parduoti į užsienį, nes Lietuvoje buvo per maža rinka. Šis nusikaltimas – tik dalis organizuotos nusikaltėlių veiklos.

„Prostitučių suteneriai – tiktai smulkios žuvelės. Kad ir taksistai – įrodyk, kad jis vežė prostitutę žinodamas, kur veža, ir dar gavo užmokestį. Suteneriai prisitaikė prie situacijų, tapo gudresni, jų verslas – labiau užmaskuotas. Niekas dabar merginų mašinų bagažinėse į užsienį negabena“, – nušvietė prostitucijos verslo padėtį pareigūnas.

„Atgimti“ nori nedaugelis

Ir nuo policijos pareigūnų, ir nuo smulkių sutenerių prostitutės, dažniausiai „gatvinės“, randa prieglobstį Lietuvos AIDS centrui priklausančiame filiale „Demetra“. Dieną moterys čia gali pasitikrinti pas ginekologą, pasitarti su psichologe, išsiskalbti, išgerti arbatos, sušilti.

Bet skambus pavadinimas „Demetra“ – „Atgimimo deivė“ (lot.) – tik filialo darbuotojų veiklos vizija. Per ketverius „Demetros“ darbo metus tik trys prostitutės panoro „atgimti“.

„Mes nemoralizuojame, nes jos nebeateis. Stengiamės jų gyvenimą padaryti mažiau rizikingą ir joms pačioms, ir visuomenei“, – sako psichologė Jurga Dapkevičienė ir darbuotoja Svetlana Kulšis. Jos džiaugiasi, kad pavyko prisijaukinti apie 50 moterų, kurios čia nuolat ateina pagalbos. Po vieną du kartus pas ginekologę yra pasitikrinusios 400 prostitučių.

Anksčiau lytinėmis ligomis sirgo 98 procentai moterų, dabar – perpus mažiau. Nuolat stebimos 50 prostitučių 2004 metais nesirgo nė karto.

„Mokome jas solidarumo. Jei draugė išvažiuoja mašina, užsirašyk numerį, paimk pasaugoti turimus pinigus, kad klientas neatimtų. Turėk rankinėje nors druskos su pipirais, kad galėtum įberti užpuolikui į akis“, – pasakoja „Demetros“ darbuotojos.

Patinka greitas uždarbis

Gatvės prostitutėms „Demetra“ – vienintelė padori vieta, kur jos per Kalėdas ar rugsėjo 1-ąją gali atsivesti ir savo vaikus. Tiktai gaila, kad centras nedirba vakare, kai joms tenka šalti gatvėje laukiant klientų.

Tarp gatvės prostitučių – daug baisaus likimo moterų. Dabar joms siūloma tiek pagalbos, kad jos galėtų mesti tą verslą. Tačiau dažna prisipažįsta, kad joms patinka ir rizikingas darbas, ir greitas bei neblogas uždarbis.

„Ir visuomenė dabar formuoja tokią nuostatą. Televizijos žvaigždės didžiuojasi lengvabūdiškais nuotykiais, laidos propaguoja greitas ir intymias pažintis – prieš kameras susipažino, vienas kitam patiko – ir į bendrą kelionę, ir į vieną lovą. Kaimo merginoms tai daro įspūdį“, – kalba „Demetros“ darbuotoja S.Kulšis.

Tyrimai rodo, jog daugiau kaip pusė apklaustų nepilnamečių merginų mano, jog prostitucija gali garantuoti moteriai materialinę gerovę.

Publika – labai marga

Kai išėjau iš „Demetros“, kitoje gatvės pusėje į akis dūrė ant pastolių esantis užrašas: „Ieškau. Noriu dulkintis!“.

Kas gali atsiliepti į tokį pasiūlymą?

[[ge:lrytas:lrytas:31699144]]

„Demetros“ ir AIDS centro duomenimis, stoties rajone gatvių prostitučių meilės yra ištroškę 18–50 metų vyrai, iš jų apie 70 proc. yra vedę.

Ypač daug taksistų. Po jų – turgaus prekeiviai, statybininkai, narkomanai, nusikaltėliai, pensininkai ir kareiviai.

Pasitaiko ir turtingų ponų su „Mercedes“ – pasiimdami moterį iš gatvės, jie rūpinasi savo saugumu. Užsisakydami prostitutę iš firmos, jie turi pasakyti adresą ir telefoną.

Prostitutės teigia, kad jų klientai yra vyrai, galintys pasitenkinti tik iškreipta forma, nebijodami nesėkmės ir kritikos, kamuojami seksualinio alkio – išsiskyrę, komandiruoti, dvasininkų luomo arba neturintys laiko, norintys greitai atsipalaiduoti.

75 procentai prostitučių yra netekėjusios, bet iš jų net 52 procentai turi vaikų.

Maždaug trečdalis prostitučių dirba kasdien, aptarnaudamos mažiausiai 2–3 klientus.

Bet pasirinkusioms doros kelią tenka žengti aštriais akmenimis.

Viešnamyje pradėtas kūdikis

„Labai bijojau šio gimdymo. Visus nėštumo mėnesius svarsčiau, kas gims – tamsiaplaukis albanas, o gal turkas, gal mulatas?“ – sako smulki simpatinga 30-metė Irma, glostydama prieš dvi savaites iš Kauno gimdymo namų parsivežtą mažylį.

Vaikas pradėtas su kažkuo nelegaliame Vokietijos viešnamyje.

Gimė šviesiaplaukis. Irma spėlioja: gal jis pradėtas sunkvežimio kabinoje su vairuotoju estu, pavežusiu ją iki Vokietijos?

Mažame švariame vieno Kauno bendrabučių kambarėlyje, kur už sienos gyvena narkomanai ir alkoholikai, ji glaudžiasi su naujagimiu, 10 metų sūnumi, 8 ir 7 metų dukromis. Į Kauną ji atbėgo iš Marijampolės, kad atsikratytų praeities ir sunkvežimių prostitutės darbo.

Bet darbo nebuvo, vaikus reikėjo leisti į mokyklą. Patikėjo draugės pažadais įdarbinti Vokietijoje. Iki Berlyno nuvežė buvęs klientas, sunkvežimio vairuotojas.

Tik išlipusią laukti draugės ją užpuolė keturi albanai, įgrūdo į mašiną, ant galvos užmovė maišą ir nuvežė į nelegalų viešnamį.

Žiauriai mušama ir prievartaujama, pradėjo dirbti prostitute. Be atlyginimo – jį pasiimdavo šeimininkai. Po mėnesio ji buvo nuvežta į Strasbūrą ir „pastatyta“ dirbti gatvėje.

Pabėgti padėjo jos dažnas klientas italas, kuriam jau buvo laikas grįžti į tėvynę.

„Kartais per dieną tekdavo aptarnauti net 30 klientų. Bet taip sunku, kaip dabar, nebuvo niekad, net kai aptarnaudavau sunkvežimių vairuotojus. Atsibundu naktį ir mąstau, kaip rytą išleisiu nevalgiusius vaikus į mokyklą, kaip nuraminsiu kūdikį, nes baigėsi pieno mišinėlis“, – atvirauja Irma. Išsekusi nuo neprivalgymo, ji nebeturi kuo pažindyti naujagimio.

Jos pirmagimio tėvas, buvęs vyras, alimentų nemoka, nes dingęs. Dukterų tėvas, Marijampolės turgaus prekeivis, tėvystės nepripažino.

Mažojo tėvas – nežinomas. Kai tėvystė nenustatyta, vaikai negauna pašalpos.

„Pati susigadinau gyvenimą, nėra ko kaltinti“, – liūdnai prisipažįsta moteris.

Jos buvusį gyvenimą primena dėžėje sukrauti minkšti žaislai – sunkvežimių vairuotojų dovanos. Su jais žaisdami augo jos vaikai.

„Trasoje“ verda gyvenimas

Susikrauname Irmos vaikus į mano automobilį ir iš Kauno važiuojame į Marijampolę.

Parodysime naujagimį močiutei, o pačios pažiūrėsime, koks gyvenimas verda „Via Baltica“ kelyje, kertančiame Lietuvą nuo Kalvarijos pasienio iki Grenctalės Latvijos pasienyje. Šis kelias maitina Kauno, Marijampolės, Panevėžio ir aplinkinių kaimų prostitutes.

„Iš šimto vairuotojų gal tik kokie penki atsisakys prostitutės paslaugų. Tai įprastas dalykas jų ilgame kelyje“, – prabyla Irma, kai vaikai užsnūsta.

Pati į „trasą“ ji išėjo prieš šešerius metus, kai prekiaudama turguje nebepajėgė išmaitinti savo trijų vaikų. Nuvažiuodavo prie sienos penktadienį vakare, grįždavo namo sekmadienį vakare. Iš 8–10 klientų uždirbdavo 400 litų. 100 litų atiduodavo savaitgaliui nusamdytai auklei, 300 litų užtekdavo savaitei.

Sunkvežimio vairuotojus stebino negerianti ir nerūkanti prostitutė. Per jų racijas Irma girdėdavo, kaip vairuotojai klausinėdavo: „Ar trasoje dirba ta, kuri negeria?“ Ir dabar ji sulaukia iš jų žinučių, sveikinimų, pasiūlymų.

„Ne, ne, niekada!“ – net nusipurto Irma.

Važiuojame pro IX fortą, tarpinį punktą nuo sienos iki sienos, ir ji nesunkiai atpažįsta stotelėje susigūžusias buvusias koleges.

Pati Irma, prispausta bėdų, į „trasą“ vieną kartą dar buvo išėjusi prieš metus.

Ieškodavo estiškų numerių

Kai drebėdama iš baimės Irma pirmą kartą įlipo į esto vairuotojo sunkvežimį, šis netgi susirūpino: „Jei taip bijai, gal kitą kartą?“

„Apeidama sunkvežimius aikštelėje aš visada ieškodavau estiškų numerių. Estų kabinose švaru, o jie patys šnekina, mandagūs. Lenkai dažnai nori iškrypėliško sekso. Jų kabinose ant vienos sienos kabo nuogų moterų nuotraukos, o ant kitos – popiežiaus nuotrauka ir rožinis. „Dievas svetimoje šaly nemato, ką darau“, – aiškindavo. Bėgdavau iš jų kabinos. Lietuviai – tikri kiaulės. Patalynė suvelta, šiukšlių maišai. Jie patys žiauriausi – būtinai išsityčios. Sužvėrėja, kai sutinka silpnesnį už save. Estai mus vadindavo „devočkom“, o lietuviai – tik „b...“. Vieną kartą estas teturėjo 5 dolerius, pažadėjo kitus atvežti vėliau. Ir tikrai, po savaitės jo kolega susirado mane prie Latvijos sienos, atidavė pinigus ir dar šokolado dėžę“, – prisimena Irma.

Baisiausia minutė, kai išlipus iš sunkvežimio naktį reikia eiti į tamsą ieškoti kito kliento.

Aplink kolonas sukinėjasi ne tik prostitutės, bet ir aplinkiniai vagišiai. Irma nekart buvo žiauriai suspardyta ir apvogta.

„Paprašydavau, kad vairuotojas per raciją paklaustų, kam dar reikia „devočkos“, ir mane ten palydėtų. Turėdavau saugotis ir nuolat dirbančių prostitučių keršto, ir nepakliūti į akis degalinių, kavinių apsaugos vyrams. Jiems prostitutės moka procentus už „stogą“, – apie skaudžią praeitį kalba Irma.

Klientai – pakelės kavinėse

Kai vakare, palikusios vaikus džiaugtis močiutei, su Irma privažiavome prie pasienio, sunkvežimių eilių, kaip anksčiau, čia nebuvo. Atokiau pastačiusios mašiną, į stovėjimo aikštelę atėjome pėsčios. Aš apsirengusi, kaip Irma patarė – su džinsais.

Kavinėje – pilna žmonių. Aplinkinių kaimų bernai maukia alų. Vakarieniauja vairuotojai. Estai, manydami, kad niekas jų nesupranta, garsiai, bet santūriai aptarinėja po dvi sėdinčias vienišas merginas.

„Nuolatinės. Iš Kauno, Marijampolės. Apsauga jas pagloboja“, – atpažįsta Irma.

Matau, jog ir mes, vienišos moterys, patraukiame dėmesį. Užsisakome alaus. Merginos nuo kitų stalelių dingo, bet prie mūsų niekas neprieina.

„Nesupranta, kas mes tokios. Teks pačioms siūlytis“, – jau šypsosi Irma, nes siūlytis šį kartą pasisiūliau aš.

Stovėjimo aikštelėje švilpia šaltas vėjas, kai kurių kabinų langai užtraukti užuolaidėlėmis – už jų savas gyvenimas.

Netikėtai vienas sunkvežimių blyksteli šviesomis. „Eikit, eikit“, – stumteli Irma.

„O ką sakyti, kiek prašyti?“ – sutrinku.

„Prašykit 20 eurų ir tegu moka iš karto“, – jau prunkščia Irma.

Einu lyg vatinėmis kojomis. Ar negausiu už savo tyrimą per sprandą?

Mašinos kabinoje – meškinas

Laimė, sunkvežimis – su estiškais numeriais.

Ropščiuosi į aukštą kabiną – štai kam reikalingi džinsai.

Vairuotojas iš vidaus atidaro duris. Džentelmenas. Sveikinuosi ir rusiškai, ir suomiškai – jis supranta.

Šnekučiuojamės apie orą ir keliones. Žvalgausi – tikrai labai švaru, ant sienų kabo šeimos nuotraukos, ant plačios tvarkingos lovos už sėdynių pūpso meškinas.

„Į dušą reikia?“ – klausia pagaliau. Man nereikia. Po 15 minučių sugrįžta kvepėdamas, tvarkingai pasideda muilą, dantų šepetuką.

Kuo draugiškiau pareiškiu, kad į kabiną įlipau tik sušilti ir pasikalbėti. Estas skėsteli rankomis – tegu bus taip, vienam vis tiek nuobodu.

Jis keliauja net iš Ispanijos. Neslepia – kai namuose nebūna po mėnesį, pasinaudoja prostitutės paslaugomis. Dažniausiai Lietuvoje, nes iki namų – dar ilgas kelias. O Čekijoje, Lenkijoje pakelėse stovinčių prostitučių jis baiminasi – labai išsidažiusios ir agresyvios.

Lietuvės neblogos, jei neišgėrusios. Moka kaip visi – po 10 eurų. Kiek jis žino, visi jo kolegos daro tą patį.

Mandagiai padėkoja, kai įspėju, kad Lietuvoje greitai gali būti baudžiami ir prostitučių klientai. Atsisveikiname visai draugiškai.

Einu pas kavinėje laukiančią Irmą. „Pasikalbėjote? Ką aš sakiau – estai labai draugiški“, – šypteli ji. O aš kažkodėl pagalvoju, kad moteris galbūt slapta tikėjosi čia susitikti savo šviesiaplaukio kūdikio tėvą.

Tačiau kelyje „Via Baltica“ nuotykių su laiminga pabaiga yra nedaug.

Uždarbiauti traukia į Angliją

„Trasoje“ dirbančių prostitučių dabar kur kas mažiau nei prieš penkerius metus. Didesnių uždarbių jos patraukė į užsienį.

„Pirmauja Klaipėdos, Šiaulių, Anykščių, Vilniaus, Šilutės, Tauragės, Klaipėdos, Raseinių, Kauno rajonai. Iš jų merginos lyg į Meką dabar traukia į Angliją. Dar rudenį iš ten parsiveždavome tik keletą prostitučių aukų. Per pastaruosius du mėnesius sugrįžo daugiau nei 20. Nors ir įtaria, ko važiuoja, bet susigundo. Ten yra šantažuojamos, gąsdinamos, mušamos, o kai pamato, kad pasipriešinusi draugė nužudoma ir numetama parke ant angliškos pievelės, palūžta ir sutinka dirbti prostitute“, – pasakoja Tarptautinės migracijos organizacijos konsultantė prekybos žmonėmis klausimais Rita Augutienė.

Kiek merginų išvažiuoja iš Lietuvos, kiek jų dirba užsienio viešnamiuose – niekas nesuskaičiuoja. Registruojamos tik sugebėjusios pasprukti.

R.Augutienė kone kasdien oro uoste pasitinka merginą, pabėgusią iš užsienio viešnamių. Atpažinti jas nesunku – jų visas turtas telpa polietileno maišelyje.

Kad mergina užsigydytų sielos žaizdas, atsigautų, rūpinasi Vilniaus moterų namai, „Caritas“, Motinos ir vaiko pensionas.

„Moterys būna labai sutrikusios. Ateities perspektyvos – jokios. Grįžta ir nėščios, ir su vaikais. Už rankos vedžiojame pas gydytojus, tvarkyti dokumentų. Joms net pavojinga vienoms pasirodyti gatvėje, ypač jei liudija teisme ar jos ieško buvęs suteneris. Nors stengiamės ją palaikyti, ne vieną vėl įtraukia liūnas, kai ji sugrįžta į buvusius namus“, – apgailestauja Dingusių žmonių šeimų paramos centro darbuotoja Laura Žembaitė.

Brangios lydi įtakingus vyrus

NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas Vilniuje 2005 m. balandžio mėnesį sukėlė didelį galvos skausmą Vilniaus policijai, kai į sostinę susirinko 600 įtakingų Europos ir JAV vyrų.

Pasaulyje įprasta, kad ten, kur renkasi pasaulio galingieji, plūsteli ir elitinių prostitučių desantai. Jos keliauja iš forumo į forumą.

Vienus vyrus atlydi jų etatinės elitinės prostitutės, kitų laukia vietinės.

Su aukščiausio rango pareigūnais incidentų beveik nenutinka. Milžiniški pinigai, 5–10 tūkst. eurų per savaitę, elitinėms prostitutėms mokami ir už konfidencialumą.

„Bet visada nerimaujame dėl antrojo „ešelono“ – parengiamosios komandos. Jie nėra griežtai saugomi, mėgsta atsipalaiduoti, ir mūsų barų merginoms prasideda aukso naktys. Kai Vilniuje vyko JAV prezidento George'o W.Busho vizitas, jo apsauga dirbo trimis pamainomis. Baigė budėjimą – ir į klubus. Mūsų policija tiek pajėgų neturi, visai nusivarė nuo kojų“, – pasakojo policijos pareigūnas, griežtai uždraudęs minėti jo pavardę.

„Kovoti su elitinėmis prostitutėmis įmanoma, bet rezultatas neatpirks išlaidų. Jos neplatina ligų, nekelia grėsmės visuomenei. Jos nesireklamuoja, turi nuolatinį 3–4 klientų ratą. Oficialiai įdarbintos firmose sekretorėmis, konsultantėmis. Aukščiausio lygio prostitutės aptarnauja ir firmos vadovus, ir svečius, ir reikalingus žmones. Vilniuje jų yra gal 20. Jos drauge vyksta į komandiruotes ar prabangias turistines išvykas. Elitinės prostitutės – ne mūsų rūpestis, jei nenusikalsta“, – tvirtina ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus vyresnysis specialistas G.Mažintas.

Medžioklės plotai – barai

„Vilniaus baruose merginos – gražuolės. Bet joms nereikia gerų vaikinų iš kaimo, o tik turtingų. Pažiūrėkite, štai anų gražuolių kol kas niekas nešokdina. Nes jos jau pasakė savo kainą – 300 eurų už vakarą. Patikėkit, tikrai per daug“, – kalba vienas italų verslininkas, Vilniuje patiriantis ir linksmų nakties nuotykių.

Audringas madingų sostinės barų siautulys nėra toks nekaltas, kaip galėtų atrodyti. Daliai čia besilinksminančių merginų tai – kasdienių medžioklių plotai.

Taikiklyje – ir lietuviai, ir užsieniečiai. Svarbu, kad turėtų pinigų. Jeigu pasiseks, nuotykis virs pastovesniais santykiais ir reguliariu užmokesčiu.

Policijos pareigūnai šiuos santykius įvardija tuo pačiu žodžiu kaip ir gatvės moterų „darbą“ – prostitucija, nes už pinigus teikiamos lytinės paslaugos. Merginos čia „dirba“ ne dėl duonos kąsnio, o tik dėl dar gražesnio savo gyvenimo.

Kiek yra tokių barų „darbininkių“, policija nepajėgi suskaičiuoti. Į pareigūnų akiratį jos paklius tik tada, jei savo svečiui į šampano taurę įvers klofelino. Arba vėliau – kai vis didėjanti konkurencija ar narkotikų poreikis išmes jas į gatvę.

Viešbučiuose – „plaštakės“

„Beveik kas vakarą sulaukiame mūsų svečių prašymų – „norėčiau merginos“. Ne visi mūsų svečiai nori eiti ieškoti jų baruose. Svečio pageidavimą perduodu apsaugos vyrukui, jis susiskambina savo adresais, ir po pusvalandžio pristatoma mergina. Ją atvežęs vyrukas pasilieka laukti vestibiulyje, mergina pakyla į numerį. Už paslaugą su apsaugininku gauname po 50 litų“, – atvirai pasakojo prabangaus Vilniaus viešbučio administratorė 23 metų Marija.

Užslėpta prostitucija – visų viešbučių kasdienybė. Svečio noras – įstatymas. Patenkintas svečias visada sugrįš dar kartą.

Marija paniekinamai šypteli, kai tokias merginas pavadinu elitinėmis: „Kai atvyksta elitinė prostitutė, mums tik lieka išsirikiuoti ir atiduoti pagarbą.

Už savo atvykimą ji pasiima 1000–2000 litų ir atrodo kaip Milano podiumų žvaigždė“.

Kelio pradžia – striptizas

Vadinamųjų elitinių prostitučių lizdai yra naktiniai striptizo klubai.

„Su žurnalistais apie tai mes kalbamės pirmą kartą, – praskleidžia paslapties šydą Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnas S.Smirnovas. – Turtingi vyrai, dažniausiai užsieniečiai, striptizo vakarą nori pratęsti savo lovoje“.

Visa gudrybė, kad tokie svečiai oficialiai moka klubui, pasirinkdami paslaugas iš meniu: „crazy sex“, „sex menu“ ir panašiai.

Merginos nurodytu adresu pristatomos kaip ypač svarbūs asmenys. Jų atvykimo kaina priklauso nuo to, kiek „kompozicijų“ šoks „choreografinių kompozicijų atlikėja“.

Prieš merginai atvykstant striptizo klubo darbuotojai kruopščiai patikrina svečio kambarį lyg prieš aukšto pareigūno vizitą.

Nubausti klubą ypač sunku, jis visada išsisuks.

Pareigūnas patikslina – ne visos striptizo šokėjos yra prostitutės. Iš 10 šokėjų – gal trys. Tačiau jei ji sugebės įsigyti 3–4 įtakingus ir turtingus nuolatinius jų „kompozicijų“ gerbėjus, galės išsiversti be klubo tarpininkavimo ir imtis elitinės prostitutės verslo pati.

Verslo, kuriam nėra valstybių sienų.

(„Lietuvos rytas“, 2005 m.)

Prostitutės išpažintis: „Atveš į kokį „plotą“, o ten 15 bernų laukia. Visi išprievartaus, primuš ir išmes į gatvę“ Atsukam laiką